Nemokamas pristatymas į „Omniva" paštomatus visose Baltijos šalyse perkant nuo 20 eur!
Kofermentas Q10
Kofermentas Q10 yra riebaluose tirpi medžiaga, kurią gamina kepenys. Nedidelis kofermento Q10 kiekis taip pat gaunamas su maistu. Savo savybėmis jis primena vitaminus. Kofermentas Q10 dalyvauja energijos gamyboje ir yra svarbus antioksidantas. Mažas kofermento Q10 kiekis organizme gali sukelti daugybę neurodegeneracinių sutrikimų.
Kofermentas Q10 (CoQ10) yra natūraliai randamas gyvų ląstelių komponentas. Fiziologiškai jis veikia kaip stiprus antioksidantas, membranos stabilizatorius ir kofaktorius, gaminant adenozino trifosfatą (ATF) oksidacinio fosforilinimo būdu, slopindamas baltymų ir DNR oksidaciją. ATF yra nukleotidas, turintis didelę reikšmę gyvų organizmų medžiagų apykaitai. Tai universalus energijos šaltinis organizmuose vykstantiems biocheminiams procesams. Taigi CoQ10 svarbus ir organizmo medžiagų apykaitos, ir biocheminiams procesams.
CoQ10 pirmą kartą buvo patvirtintas 1973 m. Japonijoje kaip vaistas širdies nepakankamumui gydyti, kai kuriose kitose šalyse jis taip pat vartojamas kaip vaistas. Tačiau daugumoje šalių, pavyzdžiui, JAV ir Europoje, CoQ10 jau daugiau nei 20 metų plačiai vartojamas kaip maisto priedas ar papildas sveikam organizmui palaikyti.
Buvo žinoma, kad CoQ10 arba ubichinonas atlieka pagrindinį vaidmenį mitochondrijų bioenergetikoje kaip elektronų ir protonų nešėjas. Tolesni tyrimai parodė, kad CoQ10 yra ir kitose ląstelių membranose bei kraujo plazmoje, jo antioksidacinis vaidmuo buvo plačiai ištirtas tyrimų metu. Be to, naujausi duomenys rodo, kad CoQ10 veikia žmogaus ląstelių signalizavime, medžiagų apykaitoje ir perdavime dalyvaujančių genų ekspresiją. CoQ10 nepakankamumas yra susijęs su autosominėmis recesyvinėmis mutacijomis, mitochondrijų ligomis, su senėjimu susijusiu oksidaciniu stresu ir kancerogenezės procesais, taip pat antriniu statinų terapijos (lipidų kiekį mažinančių vaistų klasės) poveikiu. Daugelis neurodegeneracinių sutrikimų yra susiję su žemu CoQ10 kiekiu (diabetas, vėžys, fibromialgija, raumenų, širdies ir kraujagyslių ligos).
Nors dažniausiai visą reikiamą CoQ10 kiekį žmogaus organizmas pasigamina pats, kai kuriais atvejais taip nenutinka. Organizme yra iš viso 500–1500 miligramų CoQ10, o senėjant jo mažėja.
Tobulos CoQ10 dozės nėra, nes kiekvieno poreikiai yra skirtingi. Standartinės CoQ10 dozės maisto papilduose svyruoja nuo 60 iki 500 miligramų per dieną, o didžiausia rekomenduojama paros dozė yra apie 1200 miligramų. CoQ10 trūkumo priežastys gali būti šios:
- Tam tikrų vitaminų, tokių kaip B6, trūkumas
- Mitochondrinės ligos
- Genetiniai defektai, turintys įtakos CoQ10 gamybai
- Oksidacinis stresas arba laisvųjų radikalų ir antioksidantų disbalansas
Kai kurie maisto produktai, kurių sudėtyje yra CoQ10:
- Daugiausia CoQ10 100 gramų yra gyvūnų vidaus organų (širdies, kepenų ir inkstų) mėsoje.
- Riebiose žuvyse, tokiose kaip upėtakiai, skumbrės ir sardinės, yra CoQ10.
- Mėsa
- Sojų pupelių produktai, tokie kaip sojų varškė, sojų pienas ir sojų jogurtas, yra vertingas baltymų, taip pat CoQ10, šaltinis žmonėms, kurie nevalgo mėsos.
- Daržovės ir vaisiai – be įvairių vitaminų ir mineralų, daugelyje daržovių ir vaisių yra CoQ10. Tarp jų reikėtų paminėti brokolius, špinatus, avokadus ir juoduosius serbentus.
Suaugusiesiems, kuriems nėra žinomo ar patvirtinto CoQ10 trūkumo, įprastai reikia 90–200 mg CoQ10 per dieną.
Kaip maisto papildas arba vaistas CoQ10 naudojamas daugiau nei 30 metų. Paskelbti ikiklinikinių ir klinikinių saugumo tyrimų duomenys parodė, kad CoQ10 žmonėms nesukelia rimto neigiamo poveikio ir yra saugus vartoti kaip maisto papildas. Farmakokinetiniai tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis rodo, kad egzogeninis CoQ10 neturi įtakos CoQ biosintezei ir nesikaupia plazmoje ar audiniuose, nutraukus papildomą vartojimą.
CoQ10 yra vienas iš stipriausių organizmo antioksidantų, kuris taip pat atkuria kitus organizme esančius antioksidantus ir atlieka svarbų vaidmenį, apsaugodamas nuo reaktyviosios deguonies žalos (reaktyvusis deguonis gali sunaikinti žmogaus ląsteles). CoQ10 yra vienintelis žinomas lipiduose tirpus antioksidantas! Lėtinės migrenos metu formuojasi uždegiminiai procesai, kurie trukdo papildyti antioksidantų atsargas, atitinkamai sumažindami galimybę atsikratyti migrenos diskomforto.
CoQ10 daugiausia randamas ląstelių mitochondrijose ir jis gerina ląstelių funkcijas, taip sumažina uždegimą migrenos metu. Kadangi migrena ir uždegimas yra susiję, CoQ10 gali sumažinti ar net užkirsti kelią migrenos sukeltiems galvos skausmams.
Migrenos fiziopatologija dar nėra visiškai suprantama, tačiau kraujagyslių ir neuronų disfunkcija gali būti paaiškinta sutrikusia deguonies apytaka, atsirandančia dėl mitochondrijų disfunkcijos. Kalbant apie mitochondrinius sutrikimus, bent kai kuriems migrena sergantiems pacientams, ir atsižvelgus į svarbų CoQ10 vaidmenį mitochondrijų energijos kaupime, CoQ10 galėtų būti prevencinė priemonė nuo migrenos.
- Riebaluose tirpi, į vitaminus panaši medžiaga, kuri daugiausia gaminama organizmo ląstelių mitochondrijose.
- Gamina 95 % visos žmogaus organizme esančios energijos.
- Randama ir natūralaus, ir sintetinio CoQ10; ubichinoną gamina patentuotos bakterijos; ubichinolis gaminamas mielių fermentacijos būdu.
- Širdis yra nuostabus organas, nes per 24 valandas ji plaka 100 000 kartų, o sulaukus 70 metų – 2,5 milijardo kartų, be jokios poilsio dienos. Todėl jai reikia labai daug energijos. Būtent dėl šios priežasties gamta į širdį įdėjo daugiau CoQ10 nei į bet kurį kitą organą.
- Manoma, kad 50 % antsvorio turinčių pacientų CoQ10 lygis yra žemas. Metabolizmo gerinimas, vartojant CoQ10, yra saugus būdas norint palieknėti.
- Remiantis keletu tyrimų, dėl antioksidacinės apsaugos papildomai vartojamas CoQ10 gali pagerinti spermos kokybę, aktyvumą ir koncentraciją.
Vitaminas B2 (riboflavinas)
Vitaminas B2 arba riboflavinas yra vandenyje tirpus vitaminas, kuris yra fermentų sistemų, dalyvaujančių audinių kvėpavime, angliavandenių ir baltymų skaidyme, dalis. Jis būtinas tinkamam virškinamojo trakto, kraujo ląstelių ir smegenų funkcionavimui. Pagrindinės riboflavino tyrimų sritys yra susijusios su jo poveikiu augliams ir migrenos tipo galvos skausmams.
1872 m. Blaitas atrado riboflaviną kaip geltoną fluorescencinį pieno pigmentą, bet šio pigmento vitamininės savybės buvo nustatytos tik 1930-ųjų pradžioje. Augalai ir kai kurie mikroorganizmai gali sintetinti riboflaviną, tačiau tai yra būtina žmogaus sveikatai maistinė medžiaga, kurią būtina gauti su maistu.
Riboflavinas, arba vitaminas B2, yra karščiui atsparus, vandenyje tirpus vitaminas, kurį organizmas naudoja angliavandeniams, riebalams ir baltymams paversti gliukoze energijai gauti. Jis ne tik padidina energijos kiekį, bet ir yra puikus antioksidantas, užtikrinantis teisingą imuninės sistemos, sveikos odos ir plaukų folikulų veiklą. Šį poveikį užtikrina du kofermentai – flavino mononukleotidas (FMN) ir flavino adenino dinukleotidas (FAD). Esant riboflavino trūkumui, organizmas nepajėgia apdoroti makroelementų (riebalų, angliavandenių, baltymų), kurie yra būtini organizmo veiklai. Riboflavinas būtinas normaliam kūno vystymuisi, laktacijai, fizinei veiklai ir reprodukcinei sistemai.
Jei žmogaus virškinimo sistema sveika, daugelį maistinių medžiagų organizmas gali pasisavinti iš maisto, todėl svarbu, kad dienos racione jų būtų pakankamai. Kaip minėjome, riboflavine yra gelsvai žalias fluorescencinis pigmentas, kuris suteikia šlapimui geltoną atspalvį, rodantį, kad organizmas pasisavina riboflaviną. Riboflavinas taip pat padeda paversti triptofanu niacinu, kuris savo ruožtu suaktyvina vitaminą B6.
Riboflavino pritrūksta vartojant per maistinių medžiagų arba dėl endokrininės sistemos patologijos. Riboflavino trūkumas taip pat koreliuoja su kitų B komplekso vitaminų trūkumu. Natūraliai jo yra kai kuriuose maisto produktuose – kiaušiniuose, pieno produktuose, mėsoje, žaliose daržovėse ir grūduose. Antioksidantas riboflavinas veikia tuo pačiu principu kaip ir glutationas. Glutationas yra organizmo antioksidantas – paprastas peptidas, susidedantis iš trijų aminorūgščių – glicino, cisteino ir glutamino. Jis pasižymi keletu gyvybiškai svarbių organizmo procesus reguliuojančių savybių – stiprina imunitetą, gamina energiją, stabdo ląstelių senėjimą, mažina cholesterolio lygį. Kiekviena organizmo ląstelė gamina glutationą, tačiau jo gamybą kasdien mažina ir lėtina daugybė veiksnių, pvz., netinkama mityba, vaistai, stresas, infekcijos. Glutationas neutralizuoja laisvuosius radikalus ir šalina iš kepenų toksinus, jo laisvieji radikalai gali paskatinti kai kurių ligų vystymąsi. Riboflavino trūkumą taip pat gali sukelti lėtinis viduriavimas, kepenų veiklos sutrikimai, alkoholizmas ir hemodializė.
Galima paminėti šias riboflavino rizikos grupes:
Sportininkai. Dėl fizinio krūvio sutrinka medžiagų apykaita, kurios metu vis dažniau naudojamas riboflavinas.
Nėščios ir žindančios moterys (kartais ir kūdikiai). Nėščioms ar žindančioms moterims, kurios retai vartoja mėsą ar pieno produktus, gresia riboflavino trūkumas, kuris gali neigiamai paveikti tiek motinų, tiek kūdikių sveikatą. Pavyzdžiui, riboflavino trūkumas nėštumo metu gali padidinti preeklampsijos riziką.
Žmonės, kurie yra vegetarai arba veganai ir (arba) vartoja mažai pieno. Tiems, kurie valgo mėsą ir pieno produktus, šie maisto produktai suteikia didelę riboflavino dozę. Todėl žmonėms, gyvenantiems besivystančiose (trečiosiose) šalyse, kuriose trūksta mėsos ir (arba) pieno produktų, kyla didesnė riboflavino trūkumo rizika. Riboflavino trūkumas taip pat gresia vegetarams ir veganams bei tiems, kurie išsivysčiusiose šalyse vartoja mažai pieno produktų.
Suaugusiesiems, kuriems nėra žinomas arba patvirtintas vitamino B2 trūkumas, įprastai reikia 1,3 mg vitamino B2 per dieną vyrams, 1,1 mg moterims ir 1,4 mg nėščioms moterims.
Kai reikia papildomai vartoti riboflavino, tinkamas kiekis gali būti nuo penkių iki dešimties kartų didesnis už rekomenduojamą paros normą (1,3 mg vyrams, 1,1 mg moterims ir 1,4 mg nėštumo metu). Iki šiol, žmonėms vartojant dideles riboflavino dozes, nebuvo pranešta apie toksinį ar neigiamą poveikį. Manytina, kad didelė riboflavino dozė žmogaus organizme gali sukelti antioksidacinį disbalansą. Tačiau šioje srityje nėra įtikinamų įrodymų, todėl rekomenduojama atlikti papildomų tyrimų, siekiant išsiaiškinti galimą neigiamą riboflavino vartojimo dideliais kiekiais poveikį.
Alerginė reakcija į šį vitaminą pastebima retai. Tačiau nedelsdami kreipkitės į gydytoją, jei pastebėjote sunkios alerginės reakcijos simptomų, įskaitant išbėrimą, niežulį (patinimą) (ypač veido, liežuvio ar gerklės), galvos svaigimą, kvėpavimo pasunkėjimą. Bet tai nėra visas galimų šalutinių poveikių sąrašas.
Migreniniai galvos skausmai dažniausiai sukelia stiprų pulsuojantį ar veriantį skausmą vienoje galvos srityje. Kartais juos lydi aura (praeinantys židininiai neurologiniai simptomai prieš galvos skausmą arba jo metu). Manoma, kad mitochondrijų disfunkcija gali sukelti kai kurių rūšių migreną. Kadangi riboflavinas reikalingas mitochondrijų funkcijai, mokslininkai tiria riboflavino naudojimą kaip migrenos galvos skausmo prevencijos ar gydymo galimybę.
Buvo atlikti įvairūs tyrimai, naudojant riboflaviną kaip migrenos profilaktikos ar gydymo priemonę. Kai kuriuose iš šių tyrimų buvo naudojamos didelės riboflavino dozės – 400 mg ir didesnės per dieną, tačiau kai kurie tyrimai parodė, kad didelės riboflavino paros dozės visai nebūtinos. Pagerėjimai pastebimi net vartojant 25 mg per dieną, pavartojus 3 mėnesius.
Apskritai tyrimai rodo, kad vitamino B2 vartojimas suaugusiesiems gali turėti teigiamą poveikį mažinant migrenos priepuolių dažnį ir trukmę be rimto šalutinio poveikio. Išvada: atrodo, kad riboflavinas yra saugi ir gerai toleruojama priemonė suaugusiųjų migrenos simptomų profilaktikai.
- Šviesoje riboflavinas tampa neaktyvus. Pienas, laikomas stikliniame inde ir veikiamas šviesos, praranda didžiąją dalį riboflavino kiekio. Nepermatomi plastikiniai buteliai ir kartoninės pakuotės apsaugo piene esantį riboflaviną. Maisto gaminimo metu prarandamas tik nedidelis riboflavino kiekis.
- Iš visų B grupės vitaminų riboflaviną bene lengviausia suprasti. Tai reiškia, kad galite fiziškai pajusti, ar jūsų organizmas suvartojo pakankamai daug riboflavino, nes pastebėsite, kad, jo gausiai vartojant, šlapimas bus ryškiai geltonas. Tai iš tikrųjų yra vienintelis vitaminas, kuris aiškiai parodo, kaip jis veikia Jūsų organizme! Kadangi riboflavinas yra vandenyje tirpus vitaminas, Jūsų kūnas jį išplauna kiekvieną dieną, todėl jis turi būti ir pasisavinamas kiekvieną dieną.
- Siekdamos pasigaminti vitamino B2 maisto papildams ar dėti jo į maistą, pramonės įmonės augina specialias mieles, grybelius ar bakterijas, kurios sintetina daug riboflavino.
- Riboflavinas yra geltonos arba gelsvai oranžinės spalvos, todėl gali būti naudojamas ir kaip maistinis dažiklis. UV spindulių šviesoje riboflavinas šviečia ryškiai žalia spalva.
- Sulysus riboflavino poreikis padidėja 60 %. Daugiau nei 20 minučių kardiotreniruočių 6 dienas per savaitę taip pat padidina organizmo riboflavino poreikį beveik 60 %.
Cholinas
Cholinas, arba vitaminas B4, yra labai svarbus smegenų ir nervų sistemos funkcionavimo elementas. Jis yra įtrauktas į neurotransmiterių, užtikrinančių abipusį nervų ląstelių ryšį, sudėtį. Tyrimais įrodyta, kad pakankamai cholino vartojančių žmonių atmintis yra geresnė, jie aštriau mąsto. Didžiąją dalį cholino organizmas pasisavina su maistu ir gali pagaminti nedidelį kiekį kepenyse.
Cholinas yra į vitaminą B panaši maistinė medžiaga. Jį gali sintetinti kepenys. Jo taip pat yra tokiuose produktuose kaip mėsa, žuvys, riešutai, pupos, daržovės ir kiaušiniai.
Cholinas yra metilo grupių, reikalingų daugeliui medžiagų apykaitos reakcijų, šaltinis. Organizmui cholino reikia, kad sintetintų fosfatidilcholiną ir sfingomieliną – du ląstelių membranoms svarbius fosfolipidus. Todėl cholinas yra būtinas visoms augalų ir gyvūnų ląstelėms, kad išlaikytų savo struktūrinį vientisumą.
Cholinas dalyvauja daugelyje organizmui svarbių procesų.
Ląstelių struktūroje. Jis reikalingas riebalams, kurie sudaro ląstelių membranų vientisumą, sintetinti.
Ląstelių komunikacija. Jis dalyvauja ląstelių signalų sintezėje.
Riebalų pernešimas ir medžiagų apykaita. Jis vaidina svarbų vaidmenį medžiagų, reikalingų cholesteroliui pašalinti iš kepenų, sintezėje. Dėl nepakankamo cholino kiekio kepenyse kaupsis riebalai ir cholesterolis.
DNR sintezė. Cholinas ir kiti vitaminai, tokie kaip B12 ir folio rūgštis, prisideda prie DNR sintezei svarbių procesų.
Sveika nervų sistema. Ši maistinė medžiaga reikalinga svarbaus neuromediatoriaus – acetilcholino – sintezei. Jis susijęs su atminties, širdies, pagrindinių funkcijų veikla, raumenų judėjimu.
Žmogaus organizmas gali sintetinti choliną kepenyse, daugiausia fosfatidilcholino pavidalu, tačiau jo natūraliai sintetinamo kiekio nepakanka organizmo vartojimo poreikiams. Dažniausiai su maistu gaunami cholino šaltiniai yra riebaluose tirpūs fosfolipidai – fosfatidilcholinas ir sfingomielinas, taip pat vandenyje tirpios medžiagos fosfocholinas, glicerolfosfocholinas ir laisvasis cholinas. Suvartojus cholino turinčių junginių, kasos ir gleivinės išskiriami fermentai atpalaiduoja laisvąjį choliną maždaug iš pusės riebaluose tirpios formos ir šiek tiek iš vandenyje tirpios formos.
Citicholinas susideda iš dviejų molekulių – citidino ir cholino. Manoma, kad citikolinas daugina svarbią smegenų cheminę medžiagą, vadinamą fosfatidilcholinu. Ši cheminė medžiaga yra labai svarbi smegenų veiklai. Citicholinas taip pat gali padauginti kitų cheminių medžiagų, kurios smegenyse užtikrina komunikaciją. Citicholinas ir jo hidrolizės produktai (citidinas ir cholinas) vaidina svarbų vaidmenį formuojant fosfolipidus, dalyvaujančius ląstelių membranų formavime ir atkūrime. Jie taip pat prisideda prie tokių svarbių medžiagų apykaitos funkcijų kaip nukleino rūgščių, baltymų ir acetilcholino gamyba, kai, veikiant acetilcholinui, sulėtėja širdies susitraukimų dažnis, išsiplečia periferinės kraujagyslės ir sumažėja arterinis spaudimas, susiaurėja bronchai, sustiprėja peristaltika ir virškinamojo trakto liaukos sekrecinė veikla. Acetilcholinas gerina atmintį ir veikia priešingai nei adrenalinas.
Cholino trūkumas organizme gali sukelti raumenų, kepenų pažeidimus ir nealkoholinę riebiųjų kepenų ligą (NTAS arba hepatosteatozę). Cholino trūkumas sveikiems žmonėms ir ne nėščioms moterims pasitaiko labai retai, tikriausiai dėl to, kad organizmas sugeba pats jį sintetinti.
Kai kurie mano, kad vegetarai ir veganai turi didesnę cholino trūkumo riziką, tačiau aiškių įrodymų nėra.
Tiesą sakant, maisto produktai, kuriuose yra daugiausiai cholino, yra sojų pupelės, bulvės ir grybai. Norint išvengti cholino trūkumo, įprastai pakanka tinkamai subalansuotos mitybos su nerafinuotais produktais.
Suaugusiesiems, kuriems nėra žinomas arba patvirtintas cholino trūkumas, įprastai reikia 550 mg cholino per dieną vyrams ir 425 mg moterims.
Apie kliniškai svarbią cholino sąveiką su vaistais nežinoma.
Insultas yra niokojantis neurologinis sutrikimas ir trečia dažniausia pasitaikanti mirties priežastis. Insultas dažniausiai sukelia sunkią negalią, didelę insulto pasikartojimo riziką ir kitų nepageidaujamų padarinių. Kraujo srauto trūkumas arba sumažėjimas dėl išeminio insulto sukelia vidinius organų ir sistemų veikimo nukrypimų, dėl kurių pažeidžiamos nervinės ląstelės.
Neuronų mirties priežastys tiek senstant, tiek sergant progresyvinėmis neurono struktūros ir funkcijų netekimo ligomis (ūminėmis ir lėtinėmis) yra tos pačios. Tai per didelis kalcio jonų ir laisvųjų radikalų kaupimasis ląstelėje, oksidacinis stresas (kuris atsiranda, kai organizmas gamina per daug laisvųjų radikalų – aktyvių molekulių, kurios dalyvauja daugelyje procesų, kurie kenkia sveikatai ir palaipsniui greitina senėjimą), mitochondrijų disfunkcija ir medžiagų apykaita, sutrikimai, sukeliantys acidozę (acidozė mažina širdies raumenų darbingumą, sukelia kraujagyslių spazmus, pablogina audinių aprūpinimą deguonimi. Dėl acidozės sutrinka kvėpavimo ritmas, sąmonė, pablogėja smegenų ir inkstų aprūpinimas krauju). Dėl to visiškai sutrinka ląstelės signalų siuntimo mechanizmai, susiję su tūkstančių skirtingų molekulių tarpusavio ryšiu, reguliuojant procesus nuo membranos iki branduolio ir atgal. Kita vertus, mirusi ląstelė negali priimti, perduoti ar saugoti informacijos, todėl žmogaus pažinimo (proto) funkcijose atsiranda neurodeficitas.
Cytidin-5-difosfocholinas (citikolinas arba CDP-cholinas) yra tarpinis fosfatidilcholino biosintezės produktas, kuris įrodė savo teigiamą poveikį keliais centrinės nervų sistemos pažeidimo atvejais, įskaitant smegenų išemijos stebėjimus. Citicholinas susideda iš dviejų molekulių – citidino ir cholino. Citidinas ir cholinas gali įveikti kraujo ir smegenų barjerą, patekti į smegenų ląsteles ir būti CDP-cholino sintezės ląstelėse žaliava.
Citikolinas gali:
- sumažinti laisvųjų riebalų rūgščių išsiskyrimą (per didelis laisvųjų riebalų rūgščių kiekis mažina insulino jautrumą arba sukelia insulino atsparumą audiniuose (kepenų, širdies, raumenų ir riebalinio audinio));
- atkurti mitochondrijų adenozintrifosfatazę (ATF) (labai svarbus gyvų organizmų metabolizme nukleotidas ir universalus energijos šaltinis organizmuose vykstantiems biocheminiams procesams);
- būti veiksmingai naudojamas smegenų ląstelėse membranų lipidų sintezei, kur jis ne tik padidina fosfolipidų sintezę, bet ir stabdo fosfolipidų skaidymą;
- sumažinti arba pašalinti išemijos ir (arba) hipoksijos padarinius;
- sumažinti ir apriboti nervų ląstelių membranų pažeidimus, atkurti tarpląstelinių reguliavimo fermentų jautrumą bei funkciją ir apriboti patinimą;
- gerinti dėmesį, mokymosi ir atminties funkcijas.
Citicolinas ne tik skatina nukleorūgščių, baltymų, acetilcholino ir kitų neuromediatorių (biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sintetinamos neurone ir išsiskiria sinapsėje prisijungdamos prie kitos ląstelės receptorių ir perduoda nervinį impulsą iš sinapsės į ląstelę) sintezę, bet ir sumažina laisvųjų radikalų susidarymą, patvirtindamas nuomonę, kad tas citikolinas vienu metu slopina įvairių išeminių kaskadų etapus, apsaugodamas pažeistus audinius nuo ankstyvų ar uždelstų mechanizmų, susijusių su išeminiu smegenų pažeidimu. Galiausiai citikolinas gali paskatinti atsigavimą po ligos, skatindamas sinapsių augimą ir didindamas neuroplastiškumą, kartu sumažindamas neurologinį deficitą ir pagerindamas elgesį, mokymąsi ir atmintį.
- Ne visi cholino šaltiniai yra vienodi ir žarnyne gyvenančios bakterijos gali suvirškinti ne daugiau kaip 50 % su maistu gaunamo cholino.
- Cholinas nėra vitaminas griežtąja to žodžio prasme, o būtinas maisto aminas. Tačiau literatūroje jis priskiriamas vitaminui B4.
- Kitas cholino hidroksido pavadinimas yra cholino bazė. Jis yra higroskopinis (sugeriantis drėgmę), todėl dažnai yra bespalvis, klampus, hidratuotas sirupas, kvepiantis timetilaminu (TMA). Cholino tirpalas vandenyje yra stabilus, tačiau junginys lėtai skyla ir virsta etilenglikoliu, polietilenglikoliu ir TMA.
- 1849 m. Adolfas Strekeris pirmasis iš kiaulių tulžies išskyrė choliną. 1852 m. L. Babo ir M. Hirschbrunas išgavo choliną iš baltųjų garstyčių sėklų ir pavadino jį sinkalinu. 1862 m. Streckeris pakartojo eksperimentą su kiaulės ir jaučio tulžimis, pavadindamas medžiagą „cholinu“, pavadinimą paėmęs iš graikiško žodžio „holē“, reiškiančio „tulžis“, ir suteikdamas jai cheminę formulę C5H13NO. 1850 m. Theodoras Nikolas Gobljus jį išgavo iš karpių smegenų ir ikrų ir pavadino šią medžiagą lecitinu, kilusiu iš graikų kalbos „lekithos“, reiškiančio kiaušinio trynį, o 1874 m. įrodė, kad tai yra fosfatidilcholinų derinys.
- Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Čarlzas Bestas ir jo kolegos pastebėjo, kad lecitinas gali išgydyti specialia dieta maitinamų žiurkių ir diabetu sirgusių šunų riebias kepenis, ir 1932 m. įrodė, kad šią funkciją atlieka būtent lecitine esantis cholinas.
Vitaminas B9 (folio rūgštis)
Vitaminas B9, arba folio rūgštis, yra vandenyje tirpus vitaminas, būtinas žmogaus imuninei sistemai, širdžiai, kraujagyslėms ir kraujodaros sistemoms. Žmogaus organizmas negali sintetinti folio rūgšties, todėl ją būtina vartoti su maistu. Jo vartojimas sumažina homocisteino koncentraciją plazmoje, o tai savo ruožtu gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Vitaminas B9, taip pat žinomas kaip folio rūgštis, yra vienas iš B grupės vitaminų. Visi B grupės vitaminai padeda organizmui paversti maistą (angliavandenius) kuru (gliukoze), kuris naudojamas energijai gaminti. Šios grupės vitaminai padeda organizmui panaudoti riebalus ir baltymus. B grupės vitaminai užtikrina kepenų sveikatą, gražią odą, plaukus ir sveikas akis, taip pat normalią nervų sistemos veiklą. Folio rūgštis yra sintetinė vitamino B9 forma, naudojama maisto papilduose ir produktuose su vitaminais, o natūraliai folio rūgšties yra įvairiuose produktuose.
Visi B grupės vitaminai yra tirpūs vandenyje, tai reiškia, kad organizme jie nesikaupia. Vienintelė išimtis yra B12, kuris kaupiasi kepenyse ir vartojamas pagal poreikį. Folio rūgštis svarbi normaliai smegenų veiklai ir psichinei bei emocinei sveikatai. Ji dalyvauja organizmo genetinės medžiagos – DNR ir RNR – sintezėje, o tai ypač svarbu spartaus ląstelių ir audinių augimo laikotarpiu, pavyzdžiui, vaikystėje, paauglystėje ir nėštumo metu.
Viena iš svarbiausių reakcijų, kurios neįmanoma be folio rūgšties, yra homocisteino pavertimas metioninu S-adenozil-metionino sintezėje, o tai svarbus metilo grupės donoras. Kita nuo folio rūgšties priklausoma reakcija yra deoksiuridilato metilinimas į timidilatą, kad susidarytų DNR, kuri yra būtina ląstelių dalijimosi sąlyga. Šios reakcijos sutrikimas suteikia impulsą procesui, dėl kurio gali atsirasti vienas svarbiausių folio rūgšties trūkumo požymių – megaloblastinė anemija.
Folio rūgšties trūkumas įprastai nėra pastebimas atskirai – jį lydi kitų maistinių medžiagų trūkumas, nes jis yra susijęs su netinkama mityba, alkoholizmu ir malabsorbcija. Megaloblastinė anemija, kuriai būdingi dideli raudonieji kraujo kūneliai su nenormaliu branduoliu, yra pagrindinis klinikinis folio rūgšties, arba vitamino B12, trūkumo požymis. Jai būdingi tokie simptomai kaip silpnumas, nuovargis, koncentracijos problema, dirglumas, galvos skausmai, širdies plakimas ir dusulys.
Trūkstant folio rūgšties, susidaro negilių liežuvio ir burnos ertmės gleivinės žaizdelių, odos, plaukų ir pirštų pigmentacijos pokyčių, virškinimo sutrikimų ir padidėja homocisteino kiekis kraujyje.
Folio rūgšties trūksta retai, tačiau kai kuriems žmonėms jos trūksta labai mažai. Folio rūgšties trūksta tiems, kurie nesaikingai vartoja alkoholį, valgo nekokybišką maistą. Be to, alkoholis slopina folio rūgšties pasisavinimą ir patekimą į kepenis, pagreitina jos skaidymąsi ir skatina jos išsiskyrimą per inkstus.
Suaugusiesiems, kuriems nėra žinomas arba patvirtintas vitamino B9 trūkumas, įprastai reikia 400 mg vitamino (nėščioms moterims – 600 mg) vitamino B9 per dieną.
Folio rūgšties papildai gali turėti įtakos kai kurių vaistų poveikiui. Toliau pateikta keletas pavyzdžių. Žmonės, kurie nuolat vartoja šiuos vaistus, dėl galimo folio rūgšties vartojimo turėtų pasitarti su savo gydytoju.
Metotreksatas
Metotreksatas (Rheumatrex®, Trexall®), naudojamas vėžiui ir autoimuninėms ligoms gydyti, yra folio rūgšties antagonistas. Pacientai, vartojantys metotreksatą vėžiui gydyti, prieš pradėdami vartoti folio rūgšties papildus, turėtų pasitarti su onkologu, nes šis maisto papildas gali trikdyti metotreksato poveikį nuo vėžio. Tačiau folio rūgšties preparatai gali sumažinti šalutinį metotreksato poveikį virškinimui, kai jie vartojami reumatoidiniam artritui ar psoriazei gydyti.
Antiepilepsiniai vaistai
Epilepsijai, psichikos sutrikimams ir kitoms sveikatos problemoms gydyti naudojami vaistai nuo epilepsijos, tokie kaip fenitoinas (Dilantin®), karbamazepinas (Carbatrol®, Equetro®, Epitol®) ir valproatas (Depacon®). Šie vaistai gali sumažinti folio rūgšties kiekį serume. Kita vertus, folio rūgšties preparatai gali sumažinti šių vaistų koncentraciją serume, todėl pacientai, vartojantys vaistus nuo epilepsijos, turėtų aptarti galimą folio rūgšties preparatų vartojimą su gydančiuoju gydytoju.
Sulfasalazinas
Sulfasalazinas (Azulfidine®) pirmiausia vartojamas opiniam kolitui gydyti. Jis slopina folio rūgšties pasisavinimą žarnyne ir gali sukelti folio rūgšties trūkumą. Pacientai, vartojantys sulfasalaziną, turėtų aptarti su savo gydančiuoju gydytoju, ar reikia didinti folio rūgšties suvartojimą su maistu, pradėti vartoti folio rūgšties papildus arba abiejų derinį.
Padidėjęs homocisteino kiekis yra susijęs su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Folio rūgštis ir kiti B grupės vitaminai dalyvauja homocisteino metabolizme. Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad šie mikroelementai tiesiogiai sumažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, mažindami homocisteino kiekį.
Folio rūgšties (ir vitamino B12) preparatai mažina homocisteino kiekį. Tačiau šie vaistai tiesiogiai nesumažina širdies ir kraujagyslių ligų rizikos, nors atrodo, kad apsaugo nuo insulto.
- Folio rūgštį ir jos vaidmenį žmogaus biocheminiuose procesuose 1931 m. atrado mokslininkė Lucy Wills. Ji nustatė, kad ši maistinė medžiaga yra būtina, norint išvengti anemijos nėštumo metu.
- Folio rūgštis labai svarbi žmogaus sveikatai, todėl jos dedama į daugelį produktų, ypač į pusryčių dribsnius. Vitaminų papildymo kitais produktais procesas vadinamas vitaminų papildymu. Todėl jei į dribsnius dedama vitaminų, tai yra vitaminais papildyta košė.
- Folio rūgštis savo pavadinimą gavo iš lotyniško žodžio „folium“, reiškiančio „lapą“, nes lapinėse daržovėse gausu folio rūgšties.
- Organizme trūkstant folio rūgšties sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių, t. y. susergama anemija arba mažakraujyste. Folio rūgšties trūkumo sukelta anemija vadinama mikrocitine anemija. Makrocitinis reiškia „su didelėmis ląstelėmis“. Trūkstant folio rūgšties, sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių skaičius, o cirkuliuojantys organizme tampa labai dideli.
- Folio rūgštį organizmas pasisavina geriau ir beveik dvigubai geriau nei natūralią folio rūgštį.
Vitaminas B6
Vitaminas B6, dar žinomas kaip piridoksinas, dalyvauja aminorūgščių ir riebalų apykaitoje. Šio vitamino trūkumas sukelia anemiją, silpnumą, depresiją arba nervingumą, taip pat odos uždegimą. Vitaminas B6 svarbus raudonųjų kraujo kūnelių ir hemoglobino susidarymui.
Vitaminas B6 (piridoksinas) buvo atrastas 1934 m. Ši vandenyje tirpstanti medžiaga organizme virsta svarbiausiais kofermentais.Vitaminas B6 kofermento forma atlieka organizme įvairias funkcijas, yra universalus – dalyvauja daugiau nei 100 fermentų reakcijų, daugiausia susijusių su baltymų metabolizmu (apykaita).
Vitaminas B6 yra trijų natūralių formų: piridoksinas, piridoksalis ir piridoksaminas, ir jie visi organizme tampa aktyvios formos, kaip kofermentas piridoksalio 5-fosfatas (PLP arba P5P). PLP daugiausia veikia kaip kofermentas aminorūgščių, baltymų, angliavandenių ir lipidų apykaitoje, papildo neurotransmiterių (biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sintetinamos neurone ir išsiskiria sinapsėje) sintezę; jungdamiesi su kitos ląstelės receptoriais, šie perduoda nervinį impulsą iš sinapsės į ląstelę. Taip pat dalyvauja glikogenolizėje ir gliukoneogenezėje.1
Piridoksinas, piridoksaminas ir piridoksalis greitai absorbuojasi iš maisto ir geriamųjų vaistų bei maisto papildų ir patenka į plonosios žarnos gleivinės ląsteles, o jų fosforilinti analogai pirmiausia defosforilinami, o vėliau absorbuojami.
Vitaminas B6 turi reikšmingą ir selektyvų moduliuojantį poveikį centrinio serotonino ir GABA susidarymui2. GABA yra smegenyse randama cheminė medžiaga ir slopinantis neurotransmiteris. Apie GABA daugiau skaitykite čia. Ši medžiaga padeda nuraminti nervų sistemą, blokuodama tam tikrus impulsus tarp nervinių ląstelių, sulėtindama smegenų veiklą, todėl turi raminamąjį poveikį ir gali padėti sumažinti stresą, nerimą ir baimę.
Biocheminiu požiūriu, esant tam tikram vitamino B6 trūkumui, kai kurie fermentai gali būti paveikti labiau nei kiti, todėl kai kurių neuromediatorių veikimas labiau susilpnėja ir taip sutrinka pusiausvyra tarp skirtingų neuromediatorių lygių.3 Dėl to atsiranda neurologinių sutrikimų (pablogėja kognityvinės funkcijos, atsiranda konvulsyvių traukulių, kamuoja depresija ir net vyksta priešlaikinis neuronų senėjimas (CNS poveikis).
Todėl svarbiausia vitamino B6 funkcija yra jo kaip kofermento veikimas sintetinant neurotransmiterius, reikalingus sinapsiniam perdavimui (dopaminą, serotoniną, GABA), ir atlieka neuroprotekcinį vaidmenį, atsižvelgiant į jo svarbą glutamaterginėje sistemoje.
Vitamino B6 trūkumas kliniškai gali pasireikšti kaip seborėjinis dermatitas, mikrocitinė anemija, dantų ėduonis, glositas, epilepsijos priepuoliai, periferinė neuropatija, elektroencefalografiniai sutrikimai, depresija, vangumas ir susilpnėjusios imuninės funkcijos.1
Vitamino B6 trūkumas yra gana retas reiškinys, tačiau kai kurių žmonių organizme vitamino B6 kiekis gali būti sumažėjęs.
Žmonės, kuriems gali trūkti vitamino B6:
Žmonių, kurių inkstų funkcijos sutrikusios (lėtinis inkstų nepakankamumas), kuriems atliekama palaikomoji inkstų dializė arba buvo transplantuotas inkstas, organizme vitamino B6 dažnai būna mažas kiekis.
Žmonių, sergančių reumatoidiniu artritu, kraujyje vitamino B6 kiekis dažnai būna mažas, ir ligai progresuojant šis kiekis linkęs mažėti. Šis mažas vitamino B6 kiekis yra susijęs su ligos sukeltu uždegimu. Nors vitamino B6 papildai gali normalizuoti vitamino B6 koncentraciją reumatoidiniu artritu sergančių pacientų kraujyje, vitaminas neslopina uždegiminių citokinų gamybos ir nesumažina uždegimo žymenų kiekio.
Pacientų, sergančių celiakija, Krono liga, opiniu kolitu, uždegimine žarnyno liga ir kitais malabsorbcijos autoimuniniais sutrikimais, organizme paprastai yra mažas vitamino B6 kiekis.
Žmonių, kurie priklausomi nuo alkoholio, plazmoje vitamino B6 koncentracija paprastai labai maža. Iš alkoholio atsiranda acetaldehidas, kuris sumažina B6 gaminimąsi ląstelėse ir konkuruoja su piridoksalio 5-fosfatu sintezėje su baltymais. Todėl piridoksalio 5-fosfatas ląstelėse gali būti jautresnis hidrolizei, vykstančiai dėl su membrana susijusios fosfatazės. Žmonėms, priklausomiems nuo alkoholio, patariama reguliariai vartoti vitamino B6 papildus.
Suaugusiesiems, kuriems nėra žinomas arba patvirtintas vitamino B6 trūkumas, reikia 1,3 mg vitamino (nėščioms moterims – 2 mg) vitamino B6 per dieną.
Nėra žinoma, kad didelis vitamino B6, gaunamo iš maisto, kiekis turėtų neigiamą poveikį, tačiau ilgalaikis 1–6 g geriamojo piridoksino per dieną vartojimas 12–40 mėnesių gali sukelti sunkią progresuojančią sensorinę neuropatiją. Periferinių nervų skaidulų ir jų mielino, taip pat stuburo kanalų degeneracija sukelia abipusį periferinio jutimo praradimą arba hiperesteziją, pasireiškiančią kartu su galūnių skausmu, ataksija (judesių koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimu), pusiausvyros praradimu. Nutraukus papildomo vitamino B6 vartojimą, būklė ilgainiui pablogėja, jeigu neatkuriamas normalus kiekis.1 Didesnės dozės gali sukelti sėklidžių atrofiją ir sumažinti spermatozoidų judrumą.
Sąveika su vaistais
Galima vitamino B6 sąveika su tam tikrais vaistais, tam tikrų rūšių vaistai gali prisidėti prie vitamino B6 kiekio organizme sumažėjimo. Pateiksime pavyzdžių. Asmenys, kurie reguliariai vartoja toliau nurodomus ir kai kuriuos kitus vaistus, turėtų su savo gydytoju aptarti, kaip vartoti vitaminą B6.
Cikloserinas (Seromycin®) yra plataus veikimo spektro antibiotikas, kuriuo gydoma tuberkuliozė. Kartu su piridoksalio fosfatu cikloserinas padidina piridoksino išsiskyrimą su šlapimu. Piridoksino išskyrimas su šlapimu gali sustiprinti traukulius ir su cikloserinu susijusį neurotoksiškumą. Papildomai vartojant piridoksino, galima išvengti šio neigiamo poveikio.
Kai kurie vaistai nuo epilepsijos, įskaitant valproinę rūgštį (Depakene®, Stavzor®), karbamazepiną (Carbatrol®, Epitol® ir kt.) ir fenitoiną (Dilantin®) didina vitamino B6 katabolizmo (medžiagų apykaitos procesų, kuriems vykstant molekulės skaidomos į mažesnius vienetus, kurie oksiduojami, kad išsiskirtų energija) greitį, todėl sumažėja B6 koncentracija ir išsivysto hiperhomocisteinemija. Didelis homocisteino kiekis vaistų nuo epilepsijos vartotojams gali padidinti epilepsijos priepuolių, taip pat insulto riziką ir sumažinti galimybę kontroliuoti priepuolius. Pacientai paprastai vaistus nuo epilepsijos vartoja daugelį metų, todėl padidėja lėtinio toksinio poveikio kraujagyslėms rizika.
Teofilinas (Aquaphyllin®, Elixophyllin®, Theolair®, Truxophyllin® ir kt.) gali sumažinti dusulį, švokštimą ir kt. kvėpavimo problemas, kurias sukelia astma, lėtinis bronchitas, emfizema ir kt. plaučių ligos, gydyti šias ligas. Teofilinu gydomų pacientų plazmoje vitamino B6 koncentracija dažnai būna maža, todėl gali atsirasti su teofilinu susijęs neurologinis ir centrinei nervų sistemai daromas šalutinis poveikis, įskaitant traukulius.
Atlikdami naujausius tyrimus, mokslininkai ieško nuotaikos sutrikimų (depresijos ir nerimo, streso) ir vartojamo vitamino B6 ryšio. Pavyzdžiui, aštuonių savaičių IV fazės atsitiktinių imčių kontroliuojamas tyrimas parodė, kad magnio ir vitamino B6 derinys žymiai padidino sveikų žmonių, kuriems trūko magnio, kasdienį fizinį aktyvumą ir sumažino stresą tais atvejais, kai jie patirdavo stiprų stresą.1
Atsižvelgiant į įvairių tyrimų rezultatus, darytina išvada, kad vitaminas B6 aktyviai padeda sumažinti depresijai ir nerimui būdingus simptomus, todėl šis vitaminas yra svarbus papildas ir jis turi būti vartojamas kasdien. Kita svarbi priežastis, kodėl reikėtų vartoti vitaminą B6, yra tai, kad nors benzodiazepinai (pvz., diazepamas, fenazepamas ir kt.) yra efektyvūs mažinant nerimą ir esant panašių būsenų, jie turi šalutinį poveikį, įskaitant priklausomybę, rikošeto fenomeną, atminties sutrikimą ir abstinencijos sindromą, bet tuo neapsiribojant.
Vitaminas D
Vitaminas D yra riebaluose tirpių vitaminų grupės prohormonas (hormono pirmtakas). Vitaminas D turi penkias atmainas – pradedant nuo D1 iki D5, kur labiausiai paplitę yra: vitaminas D3, arba cholekalciferolis, ir vitaminas D2, arba ergokalciferolis.
Vitaminas D padeda reguliuoti kalcio ir fosfato kiekį organizme ir yra reikalingas kaulų, dantų ir raumenų sveikatai palaikyti. Atlikus tyrimus nustatyta, kad vitamino D trūkumas siejamas su depresija ir neurokognityvine disfunkcija, keletu piktybinių navikų ir bendru mirtingumo padidėjimu. Nauji tyrimai rodo svarbų vitamino D vaidmenį palaikant ir reguliuojant optimalų miegą bei ryšį tarp vitamino D koncentracijos, miego trukmės ir kaulų apykaitos. Vitaminas D gali moduliuoti įgimtą ir adaptyvų imuninį atsaką. O šio vitamino trūkumas siejamas su padidėjusiu autoimunitetu ir jautrumu infekcijoms.
Vitaminas D yra riebaluose tirpių vitaminų grupei priklausantis prohormonas; jis susintetinamas organizme kai ultravioletinė B saulės spinduliuotė (UVB) sąveikauja su pirmtako molekule, 7-dehidrocholesteroliu (7-DHC) odoje (nors ir skaičiuojama, kad sveikų žmonių organizme susidaro 90 % viso vitamino D, o nedidelį kiekį vitamino D gaunama su maistu ir maisto papildais). Po to vitaminas D kraujyje pernešamas (susijungęs su vitaminą D jungiančiu baltymu) į kepenis, kuriose jis hidroksilinamas iki 25-hidroksivitamino D (25-(OH)D). 25-(OH)D toliau konvertuojamas į metaboliškai aktyvią 1α, 25-dihidroksivitamino D formą (1α, 25-(OH)2D), daugiausia inkstuose. Vitaminas D reguliuoja kalcio jonų ir fosfatų kiekį ir įsisavinimą plonajame žarnyne, palaiko kaulų ir dantų formavimąsi ir padeda stiprinti imuninę sistemą.
Kad vitaminas D aktyvuotųsi, reikia dviejų medžiagų apykaitos transformacijų – pirmiausia kepenyse, vykstant hidrolizei 25 padėtyje (25(OH)D), ir paskui inkstuose, vykstant 1-α-hidrolizei, po kurios aktyvus vitaminas D gali prisijungti prie vitamino D receptorių ir dalyvauti genų transkripcijoje ir reguliuoti jonų (Ca / P) homeostazę.
Nagrinėjant labiausiai paplitusias vitamino D atmainas – D2 (ergokalciferolis arba kalciferolis) ir D3 (cholekalciferolis) – žinoma, kad ergokalciferolis daugiausia gaunamas iš augalinių šaltinių ir susidaro dėl UVB spinduliuotės augalų ir grybų ląstelių membranose.
Be to, vitaminas D2 yra sintetinė molekulė, naudojama maisto produktams pagerinti – jo dedama į duoną, grūdinius ir pieno produktus, jis naudojamas maisto papilduose. Vitaminas D3 gaunamas iš „gyvų“ šaltinių, pavyzdžiui, žuvų aliejaus, gyvūnų kepenų ir kiaušinių trynių. Vitaminas D3 taip pat susidaro odoje iš provitamino D3 (7-DHC).
Vitamino D trūkumas laikomas miego rizikos veiksniu, nes tyrimais įrodyta vitamino D ir miego trukmės sąsaja. Miego tyrimai parodė, kad mažesnis vitamino D kiekis yra susijęs su trumpa miego trukme įvairaus amžiaus žmonių grupėse.
Svarbi vitamino D funkcija – suaktyvinti T leukocitus – ląsteles, kurios aptinka ir sunaikina svetimus mikroorganizmus, pavyzdžiui, virusus. Todėl ant visų baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) paviršių yra vitamino D receptorių. Vitaminas D gali moduliuoti įgimtą ir adaptyvų imuninį atsaką. Jo trūkumas siejamas su padidėjusiu autoimunitetu ir jautrumu infekcijoms. Kadangi autoimuninių ligų imuninės ląstelės teigiamai reaguoja į vitaminą D, jis turi teigiamą poveikį kontroliuojant šią ligą.
Vitamino D gali trūkti dėl įvairių priežasčių:
- 1. Jūsų racione nėra maisto produktų, kuriuose gausu vitamino D, todėl su maistu negaunate pakankamai šio vitamino.
- 2. Jūsų organizmas nepasisavina pakankamai vitamino D iš maisto (malabsorbcija).
- 3. Jūs mažai būnate saulės šviesoje arba gyvenate šalyje, kurioje mažai saulės šviesos, o organizmas negauna pakankamai saulės šviesos.
- 4. Jūsų kepenys arba inkstai negali konvertuoti vitamino D į jo aktyviąją formą.
- 5. Jūs vartojate vaistų, kurie neleidžia jūsų organizmui pakeisti arba pasisavinti vitaminą D.
Dėl vitamino D trūkumo gali sumažėti kaulų tankis, taip prisidedant prie osteoporozės ir kaulų lūžių. Pastebėta, kad asmenys, kuriems trūksta vitamino D, kenčia nuo nepastovaus ir prasto miego bei kitų miego sutrikimų.
Didelis vitamino D trūkumas gali sukelti ir kitų ligų. Vaikai gali susirgti rachitu. Rachitas yra reta liga, dėl kurios kaulai tampa minkštesni ir lankstūs. Saugusiesiems didelis vitamino trūkumas sukelia osteomaliaciją. Osteomaliacija susilpnina kaulus, kaulai pradeda skaudėti ir raumenys susilpnėja.
Mokslininkai tiria vitaminą D, norėdami išsiaiškinti jo galimą sąsają su daugeliu sveikatos sutrikimų, įskaitant cukrinį diabetą, aukštą kraujospūdį, vėžį ir autoimunines ligas, pavyzdžiui, išsėtinę sklerozę.
Vitamino D yra šiuose maisto produktuose: riebiose žuvyse (pavyzdžiui, lašišose, tunuose ir skumbrėse), gyvulių kepenyse, sūriuose, grybuose ir kiaušinių tryniuose.
Vitamino D taip pat galima gauti iš pagerintų maisto produktų. Galite patikrinti maisto produktų etiketes ir sužinoti, ar produkte yra vitamino D. Maisto produktai, pvz.: pienas, sausieji pusryčiai, apelsinų sultys, dažnai papildomi vitaminu D.
Suaugusiems žmonėms, kuriems netrūksta vitamino D, rekomenduojama vitamino D dienos dozė yra 15 mcg arba 600 IU, vyresniems nei 70 metų: 20 mcg arba 800 IU.
Pernelyg didelis vitamino D kiekis yra nuodingas. Kadangi vitaminas D didina kalcio absorbciją virškinimo trakte, nuodingas vitamino D poveikis sukelia didelę hiperkalcemiją, hiperkalciuriją ir didelį 25(OH) serumo kiekį. Hiperkalcemija gali sukelti blogą savijautą, vėmimą, raumenų silpnumą, neuropsichinių sutrikimų, skausmą, apetito stoką, dehidrataciją, poliuriją, pernelyg didelį troškulį ir akmenligę.
Kraštutiniais atvejais nuodingas vitamino D poveikis sukelia inkstų nepakankamumą, minkštųjų audinių kalkėjimą visame kūne (įskaitant vainikines arterijas ir širdies vožtuvus), širdies aritmiją ir net mirtį.[[1:: Atsauce: https://ods.od.nih.gov/factsheets/VitaminD-HealthProfessional/]]
Papildomas vitamino D vartojimas gali sąveikauti su įvairių rūšių vaistais. Asmenims, kurie reguliariai vartoja šiuos vaistus, rekomenduojama pasitarti su savo sveikatos priežiūros specialistu dėl vitamino D vartojimo ir dozių.
Orlistat
Svorio mažinimo priemonė „Orlistat“ (Xenical® ir alli®) kartu su mažai riebalų turinčia dieta gali sumažinti vitamino D įsisavinimą iš maisto ir papildų, taip sumažinant 25(OH)D kiekį.
Statinas
Statinas slopina cholesterolio sintezę. Kaip endogeninis vitaminas D gaunamas iš cholesterolio, taip ir statinas gali prislopinti vitamino D sintezę. Be to, didelis vitamino D vartojimas, ypač su maisto papildais, gali sumažinti atorvastatino (Lipitor®), lovastatino (Altoprev® ir Mevacor®) ir simvastatino (FloLipid™ ir Zocor®) poveikį, nes šie statinai ir vitaminas D tarpusavyje rungiasi dėl vieno ir to pačio metabolinio fermento.
Steroidai
Uždegimui sumažinti dažnai išrašomi kortikosteroidiniai vaistai: budezonidas, prednizolonas, prednizonas, deksametazonas, hidrokortizonas ir metilprednizolonas (pavyzdžiui: Deltasone®, Rayos® ir Sterapred®). Šie vaistai gali sumažinti kalcio pasisavinimą ir sutrikdyti vitamino D metabolizmą.
Tiazidų grupės diuretiniai preparatai
Tiazidų grupės diuretiniai preparatai (pavyzdžiui, Hygroton®, Lozol® ir Microzide®) sumažina kalcio išsiskyrimą su šlapimu. Ši diuretinių preparatų derinys su vitamino D papildais (kuri padidina kalcio absorbciją žarnyne) gali sukelti hiperkalcemiją, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir asmenims su sutrikusia inkstų veikla ar hiperparatiroze.
Vitaminas D yra riebaluose tirpių vitaminų grupei priklausantis prohormonas. Nors tradiciškai įrodyta, kad vitaminas D yra susijęs su kalcio homeostaze ir kaulų sveikata, naujausiais tyrimais buvo nustatytas teigiamas vitamino D ir miego ryšys. Klinikiniai tyrimai su žmonėmis liudija, kad mažas vitamino D kiekis yra susijęs su bloga miego kokybe ir trumpa miego trukme. Vitamino D receptoriai yra smegenų regionuose, susijusiuose su miego reguliavimu ir, manoma, kad vitaminas D yra susijęs su miego ir budrumo režimo reguliavimu.
Kaip žinome, vitaminas D yra svarbus kaulų homeostazėje ir mažas jo kiekis siejasi su mažu kaulų mineraliniu tankiu (KMT). Miegas yra svarbus kaulų apykaitos veiksnys, o tyrimais buvo įrodyta miego trukmės ir KMT sąsaja. Keliuose
savianalizės tyrimuose buvo pastebėta, kad miego trukmės sutrumpėjimas yra susijęs su KMT sumažėjimu ir kortikalinio kaulo storiu.
Tyrimų duomenimis, trumpesnis nei 5–6 valandų miegas yra susijęs su mažesniu KMT ir didesne osteoporozės rizika suaugusiesiems. Vaikams trumpa miego trukmė (< 8 val.) gali būti susijusi su sutrikusiu kaulų masės kaupimusi, ypač spartaus augimo laikotarpiu. Chroniškas miego trūkumas gali tiesiogiai paveikti kaulų apykaitą. Šie atradimai rodo, kad miego trūkumas gali būti prastesnės skeleto sveikatos rizikos veiksnys dėl sutrikusios kaulų apykaitos, gali pabloginti kaulų mikroarchitektūrą ir sumažinti KMT.
Taigi, nuolatinis vitamino D trūkumas gali paveikti miego trukmę, o dėl nepakankamo miego kyla kaulų lūžių ir osteoporozės rizika, nes sutrinka kaulų apykaita.
Sergant infekcinėmis ligomis, pavyzdžiui, tuberkulioze, vitaminas D nesąmoningai buvo vartojamas dar prieš atsirandant veiksmingiems antibiotikams. Tuberkulioze sergantys pacientai buvo siunčiami į sanatorijas, vadinamąsias saulės vonias, kur gydymui buvo naudojami saulės spinduliai ir taip naikinama tuberkuliozė. Menkės kepenų aliejus, kuriame gausu vitamino D, taip pat buvo naudojamas tuberkuliozei gydyti ir bendrai apsaugai nuo infekcijų.
Teigiamą vitamino D poveikį organizmo apsaugai iš dalies lemia jo poveikis įgimtai imuninei sistemai. Žinoma, kad makrofagai atpažįsta lipopolisacharidus (vadinamuosius endotoksinus, kurie susidaro mirštant bakterijoms) per TLR receptorius, kurie sukelia imuninių ląstelių atsaką. TLR aktyvinimas sukelia įvykių eigą, kurios metu susidaro antimikrobiniai peptidai, pasižymintys stipriu baktericidiniu poveikiu ir suardantys bakterijų ląstelių membranas, pavyzdžiui, katelicidinas ir beta defensinas.
Tiesiogiai veikiant vitaminui D, mūsų organizmas gamina daugiau kaip 200 antimikrobinių peptidų, iš kurių stipriausias yra katelicidinas – natūralus plataus veikimo spektro antibiotikas. Tai paaiškina vitamino D terapijos veiksmingumą gydant visų tipų ūmines virusines kvėpavimo takų infekcijas.
Apskritai vitaminas D padeda mažinti virusų dauginimąsi, skatindamas defenzinų ir katelicidinų gamybą, taip pat mažina bendrą citokinų (biochemiškai aktyvių tarpusavyje sąveikaujančių baltymų molekulių, kurias gamina imuninės ląstelės, kad veiktų kitas imunines ląsteles), pažeidžiančių plaučių gleivinę sergant uždegimine pneumonija, kiekį ir padeda didinti uždegimą slopinančių citokinų kiekį.
Vitaminas C
Vitaminas C arba askorbo rūgštis – svarbus mikroelementas, reikalingas normaliai medžiagų apykaitai, svarbus viso kūno audinių augimui ir atsinaujinimui. Tai vandenyje tirpus vitaminas, tačiau organizmas pats jo negamina. Vitaminas C, kaip antioksidantas, kovoja su laisvaisiais radikalais organizme, todėl gali padėti išvengti įvairių ligų ir skatinti sveiką senėjimą. Vitaminas C yra kelių biosintezėje dalyvaujančių fermentų pagalbinė molekulė.
Vitamino C empirinė formulė yra C6 P8 O6. Tai balti arba šiek tiek gelsvi kristaliniai milteliai, beveik bekvapiai ir labai rūgštaus skonio. Lydymosi temperatūra – 190 Celsijaus laipsnių. Aktyviosios vitamino sudedamosios dalys paprastai suyra verdant maistą, ypač sąveikaujant su metalais, pavyzdžiui, variu. Vitaminas C yra pats nestabiliausias iš visų vandenyje tirpių vitaminų, tačiau jį galima užšaldyti. Lengvai tirpsta vandenyje ir metanolyje, gerai oksiduojasi, ypač esant sunkiųjų metalų jonų (vario, geležies ir kt.). Sąveikaudamas su oro ir šviesa, jis palaipsniui tamsėja. Be deguonies jis gali išlaikyti iki 100 °C temperatūrą. Vitaminas C yra būtinas mitybos elementas, nes organizmas jo nesugeba susintetinti. Taigi mūsų organizmas sukūrė veiksmingą prisitaikymo sistemą, kuri palaiko organines vitamino C atsargas ir apsaugo nuo vitamino C trūkumo esant netinkamai mitybai. Su maistu gaunamas vitaminas C redukuotos askorbo rūgšties pavidalu absorbuojamas iš žarnyno audinių per plonąją žarną aktyvaus pernešimo ir pasyvios difuzijos būdu per SVCT 1 ir 2 nešėjus.
Prieš įsisavinant vitaminą C jo nereikia suvirškinti. Geriausiu atveju apie 80–90 % suvartoto vitamino C pasisavinama iš žarnyno. Tačiau vitamino C pasisavinimas atvirkščiai proporcingas suvartojamam kiekiui – suvartojant gana mažai vitamino C, jo pasisavinimo efektyvumas siekia 80–90 %, o, suvartojant daugiau kaip 1 g per parą, šis procentas smarkiai sumažėja. Įprastai su maistu gaunant 30–180 mg per dieną, jo pasisavinimas įprastai yra 70–90 %, o vartojant labai mažas dozes (mažiau nei 20 g) – 98 %. Ir atvirkščiai, suvartojant daugiau nei 1 d., organizmas gali jo pasisavinti mažiau nei 50 %. Visas procesas vyksta labai greitai – organizmas pasisavina tai, ko jam reikia, maždaug per dvi valandas, o per tris–keturias valandas nepasisavintas likutis pašalinamas iš kraujotakos. Tai dar greičiau vyksta žmonėms, kurie vartoja alkoholį ar rūko, taip pat esant stresui. Vitamino C poreikį organizme gali padidinti ir daugelis kitų medžiagų bei aplinkybių: karščiavimas, virusinės ligos, antibiotikai, kortizonas, aspirinas ir kiti skausmą malšinantys vaistai, toksinų (pvz., naftos produktų, anglies monoksido) ir sunkiųjų metalų (pvz., kadmio, švino, gyvsidabrio) poveikis.
Faktiškai vitamino C koncentracija baltuosiuose kraujo kūneliuose gali pasiekti net 80 % vitamino C koncentracijos plazmoje. Tačiau organizmas turi ribotas vitamino C saugojimo galimybes. Dažniausiai jis kaupiamas antinksčiuose (apie 30 mg), hipofizėje, smegenyse, akyse, kiaušidėse ir sėklidėse. Vitamino C taip pat yra kepenyse, blužnyje, širdyje, inkstuose, plaučiuose, kasoje ir raumenyse, nors ir mažesniais kiekiais. Vitamino C koncentracija plazmoje didėja didėjant suvartojamam kiekiui, tačiau tik iki tam tikros ribos. Bet kokia 500 mg ar didesnė dozė įprastai pašalinama iš organizmo. Nepasisavintas vitaminas C pašalinamas iš organizmo arba pirmiausia paverčiamas dehidroaskorbo rūgštimi. Ši oksidacija dažniausiai vyksta kepenyse ir inkstuose.
Farmakokinetiniai eksperimentai parodė, kad vitamino C koncentraciją plazmoje kontroliuoja trys pagrindiniai mechanizmai: pasisavinimas žarnyne, pernešimas audiniuose ir reabsorbcija inkstuose. 100 % pasisavinimo efektyvumas pastebimas vienu kartu išgeriant iki 200 mg vitamino C. Kai askorbo rūgšties kiekis plazmoje pasiekia prisisotinimo lygį, vitamino C perteklius daugiausia išsiskiria su šlapimu.
Pirmieji vitamino C trūkumo simptomai yra silpnumas ir nuovargis, raumenų ir sąnarių skausmas, greitas mėlynių atsiradimas ir bėrimas mažomis rausvai melsvomis dėmelėmis. Taip pat yra šie simptomai: sausa oda, patinusios ir pakitusios spalvos dantenos, dantenų kraujavimas, žaizdų gijimas, dažnas peršalimas, dantų netekimas ir svorio kritimas.
2013 m. Europos mitybos mokslinis komitetas pranešė, kad vidutinis vitamino C poreikis sveikam organizmui yra 90 mg per dieną vyrams ir 80 mg per dieną moterims. Optimalus kiekis daugeliui žmonių yra apie 110 mg per dieną vyrams ir 95 mg per dieną moterims. Ekspertų grupės nuomone, šie kiekiai buvo pakankami, kad būtų subalansuotas vitamino C medžiagų apykaitos praradimas ir palaikoma maždaug 50 µmol/l askorbato koncentracija plazmoje.
Rekomenduojama dozė rūkantiesiems yra 35 mg per parą didesnė nei nerūkantiesiems, nes jie patiria didesnį oksidacinį stresą, kurį sukelia cigarečių dūmų toksinai, ir jų kraujyje paprastai būna mažiau vitamino C.
Šiuo metu rekomenduojama vengti didesnių nei 2 g vitamino C dozių per dieną, kad būtų išvengta šalutinio poveikio (pilvo pūtimo ir osmosinio viduriavimo). Nors manoma, kad per didelis askorbo rūgšties kiekis gali sukelti nemažai problemų (pavyzdžiui, apsigimimų, vėžio, aterosklerozės, padidėjusio oksidacinio streso, inkstų akmenligės riziką), nė vienas iš šių neigiamų poveikių sveikatai nėra patvirtintas ir nėra patikimų tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau yra mokslinių įrodymų, kad didelis vitamino C kiekis (iki 10 g per dieną suaugusiesiems) yra kenksmingas arba žalingas sveikatai. Šalutinis poveikis virškinimo traktui paprastai nėra sunkus ir greitai dingsta, sumažinus vitamino C dozes. Dažniausi vitamino C perdozavimo simptomai yra viduriavimas, pykinimas, pilvo skausmai ir kiti virškinimo trakto sutrikimai.
Kai kurie vaistai gali sumažinti vitamino C kiekį organizme (geriamieji kontraceptikai, didelės aspirino dozės). Kartu vartojant vitamino C, vitamino E, beta karoteno ir seleno, gali sumažėti cholesterolio kiekį kraujyje mažinančių vaistų ir niacino veiksmingumas. Vitaminas C taip pat sąveikauja su aliuminiu, kurio yra daugumoje antacidinių vaistų, todėl juos reikia vartoti su pertraukomis. Be to, yra duomenų, kad askorbo rūgštis gali mažinti kai kurių vaistų nuo vėžio ir AIDS veiksmingumą.
Vitaminas C (askorbo rūgštis) svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai, o jo vartojimas infekcijų profilaktikai ir (arba) gydymui jau beveik šimtmetį kelia didelį gydytojų ir mokslininkų susidomėjimą. Gerai žinoma, kad dėl vitamino C trūkumo padidėja jautrumas infekcijoms.
XX a. septintajame dešimtmetyje Linusas Paulingas (Linus Pauling) pasiūlė, kad vitaminu C galima sėkmingai gydyti peršalimo ligas ir (arba) nuo jų apsisaugoti. Vėlesnių kontroliuojamų tyrimų rezultatai buvo prieštaringi, todėl kilo painiavos ir ginčų, nors visuomenės susidomėjimas šia tema išlieka didelis.
Viename tyrime buvo atlikti placebu kontroliuojami tyrimai, kurių metu buvo vartojama po 200 mg vitamino C per dieną profilaktiškai arba prasidėjus peršalimo simptomams. Profilaktinis vitamino C vartojimas nesumažino bendros peršalimo ligų rizikos. Tačiau tyrimuose, kuriuose dalyvavo maratonininkai, slidininkai ir kareiviai, kuriems tenka ekstremaliai sportuoti ir (arba) dirbti šaltoje aplinkoje, profilaktiškai vartojant nuo 250 mg iki 1 g vitamino C per dieną, peršalimo ligų atvejų sumažėjo 50 %. Bendroje populiacijoje profilaktinis gydymas vitaminu C šiek tiek sutrumpino peršalimo ligų trukmę – 8 % suaugusiesiems ir 14 % vaikams. Kai vitaminas C buvo vartojamas prasidėjus peršalimo simptomams, jis neturėjo įtakos peršalimo trukmei ar sunkumui.
Tačiau apskritai įrodyta, kad vitaminas C dėl savo antioksidacinių savybių ir vaidmens kolageno sintezėje, kuris reikalingas epitelio barjerams stabilizuoti, reguliuoja imuninę sistemą. Vitaminas C taip pat svarbus fagocitinei funkcijai ir turi imunostimuliuojantį poveikį limfocitams. Vitamino C koncentracija leukocituose yra labai didelė, jis ir greitai suvartojamas infekcijų metu. Iš tikrųjų jis apibrėžiamas kaip leukocitų funkcija, ypač neutrofilų ir monocitų judėjimą, stimuliuojanti medžiaga. Didelis vitamino C kiekis neutrofiluose reikalingas tam, kad panaikintų labai didelį oksidacinį stresą, kuris apima ląstelių DNR ir ląstelių kūnų pažeidimus. Šiuos pažeidimus sukelia molekulės, vadinamos reaktyviosiomis deguonies formomis (ROS), dar vadinamos laisvaisiais radikalais. Antioksidantų pusiausvyra yra svarbus imuninės sistemos funkciją lemiantis veiksnys, o imuninės ląstelės labai jautriai reaguoja į šios pusiausvyros pokyčius .
Vitaminas C taip pat turi gerą sinergiją su imunitetą stiprinančiomis medžiagomis, pavyzdžiui, beta gliukanais. Stiprus imunostimuliuojantis beta gliukanų poveikis yra gerai žinomas, o naujausi tyrimai rodo, kad kai kurios papildomos biologiškai aktyvios molekulės kartu su gliukanais pasižymi sinergetiniu poveikiu. Pirma, keli moksliniai tyrimai patvirtino teigiamą gliukano vartojimo kartu su vitaminu C poveikį . Pagrindinė sinergetinio vitamino C poveikio priežastis gali būti ta, kad vitaminas C skatina tokio paties tipo imunines reakcijas kaip ir gliukanas.
Todėl galima daryti išvadą, kad vitaminas C yra būtinas antioksidantas ir atlieka svarbų kofaktoriaus (padeda katalizuoti biochemines reakcijas) ir įvairių imuninių procesų moduliatoriaus vaidmenį .
- XX a. ketvirtajame dešimtmetyje gydytojas Frederikas Kleneris, naudodamas vitamino C terapiją, išgydė vėjaraupius, stabligę, kiaulytę, tymus ir poliomielitą.
- Vitaminas C puikiai atkuria kolageną. Jis padeda odai atrodyti geriau ir mažina kaulų skausmus.
- Skorbutas buvo liga, su kuria teko susidurti daugumai jūrininkų. Ilgą laiką niekas nežinojo, kaip gydyti šią ligą. Apie 1747 m. įvyko proveržis. Gydytojui pavyko citrusiniais vaisiais išgydyti 12 sergančių jūreivių. Tai buvo vienintelis veiksmingas gydymo būdas, dėl kurio jūrininkai gavo „rūgščiojo“ pravardę. Taip, siekiant apsisaugoti nuo ligos, per kelionę jie čiulpė žaliąsias citrinas.
- Vitaminas C yra būtinas tinkamai riebalų apykaitai. Iš esmės jis leidžia organizmui naudoti riebalus kaip kurą. Taip pat įrodyta, kad vitaminas C padeda mažinti apetitą.
- Naudojant vitaminą C, tirpią kavą ir sodą, išryškinti nespalvotus nuotraukas.
- Žmonės, primatai ir jūrų kiaulytės yra vieninteliai žinduoliai, kurių organizmas pats negali pasigaminti vitamino C.
