Cinkas yra svarbus biologinis elementas, kuris atlieka esminį vaidmenį įvairiuose biocheminiuose procesuose. Šis metalas yra viena iš pagrindinių įvairių baltymų sudedamųjų dalių ir svarbus imuninės bei nervų sistemos moduliatorius. Tai antras pagal gausumą metalinis mikroelementas žmogaus organizme po geležies ir vienintelis metalas, esantis visose fermentų klasėse.

Cinkas dalyvauja daugelyje ląstelių metabolizmo aspektų. Jis reikalingas daugiau nei 300 fermentų ir 1000 transkripcijos faktorių kataliziniam aktyvumui ir atlieka esminį vaidmenį imuninėje veikloje, baltymų sintezėje, žaizdų gijimui, DNR sintezei ir ląstelių dalijimuisi. Cinkas taip pat prisideda prie normalaus augimo ir vystymosi nėštumo, vaikystės ir paauglystės metu, būtinas stipriam skonio ir kvapo pojūčiui palaikyti.

Smegenyse glutamaterginiai neuronai kaupia cinką specialiose sinaptinėse pūslelėse ir tai gali moduliuoti neuronų sužadinimą. Jis vaidina pagrindinį vaidmenį sinapsių plastiškume ir gebėjime mokytis. Cinko homeostazė taip pat vaidina svarbų vaidmenį funkciškai reguliuojant centrinę nervų sistemą. Cinko homeostazės sutrikimas centrinėje nervų sistemoje sukelia perteklinę cinko koncentraciją sinapsėse ir atrodo, kad tai sukelia neurotoksiškumą per mitochondrijų oksidacinio streso mechanizmą (pvz., neleidžia veikti specifiniams fermentams, dalyvaujantiems elektronų pernešimo grandinėje), sutrikdo kalcio homeostazės reguliavimą, glutamaterginį neuronų eksitotoksiškumą ir intraneuroninių signalų laidumo sutrikimus. 1 Reference: Nowak G., Szewczyk B.: Mechanism contributing to antidepressant zinc actions. Pol. J. Pharmacol., 2002, 54, 587–592. PMID: 12866713 2 Reference: Prakash A, Bharti K, Majeed AB (April 2015). "Zinc: indications in brain disorders". Fundam Clin Pharmacol. 29 (2): 131–149. doi:10.1111/fcp.12110. PMID 25659970. S2CID 21141511 3 Reference:https://ods.od.nih.gov/factsheets/Zinc-HealthProfessional/

Taip pat tyrimai parodė cinko trūkumo ir skydliaukės hormonų kiekio ryšį. Cinkas būtinas, kad tinkamai funkcionuotų fermentas dejodinazė, kuris suaktyvina neaktyvų tiroksino (T4) hormoną, kad taptų aktyvesnės formos trijodtironinu (T3), užtikrinančiu visas skydliaukės funkcijas organizme. 4 Reference:Maxwell, C., & Volpe, S. L. (2007). Effect of Zinc Supplementation on Thyroid Hormone Function. Annals of Nutrition and Metabolism, 51(2), 188–194. doi:10.1159/000103324

Cinkas turi įtakos keliems imuninės sistemos veiksniams. Jis labai svarbus normaliam įgimtų imuninės sistemos ląstelių, neutrofilų ir endotelio ląstelių (natūraliųjų žudikių arba NK ląstelių) vystymuisi ir funkcionavimui. Cinko trūkumas taip pat turi įtakos makrofagams – didelėms ląstelėms, kurios įtraukia ir virškina organizmui svetimas daleles. Cinko trūkumas turi įtakos fagocitozei, viduląsteliniam žudymui ir citokinų gamybai. Cinko trūkumas neigiamai veikia T ir B ląstelių augimą ir funkcijas. Cinko gebėjimas veikti kaip antioksidantas ir stabilizuoti membranas leidžia manyti, kad jis atlieka svarbų vaidmenį užkertant kelią laisvųjų radikalų sukeliamiems sužalojimams uždegiminių procesų metu. 5 Reference: Prasad AS. Zinc in human health: effect of zinc on immune cells. Mol Med. 2008 May-Jun;14(5-6):353-7. doi: 10.2119/2008-00033.Prasad. PMID: 18385818; PMCID: PMC2277319.

Cinko trūkumas

Trūkstant cinko sulėtėja augimas, netenkama apetito ir susilpnėja imuninė sistema. Sunkesniais atvejais cinko trūkumas sukelia plaukų slinkimą, viduriavimą, uždelstą brendimą, impotenciją, vyrų lytinių organų sumažėjimą, akių ir odos pažeidimus. Taip pat pradedama lieknėti, blogiau gyja žaizdos, sutrinka skonio pojūčiai, atsiranda proto letargija. Daugelis šių simptomų nėra specifiniai ir dažnai susiję su kitomis sveikatos problemomis, todėl norint patvirtinti, kad trūksta cinko, būtina atlikti medicininę apžiūrą. Žmonės, kuriems gresia cinko trūkumas, į savo kasdienę mitybą turėtų įtraukti pakankamai produktų, kuriuose yra cinko.

Grupės, kurioms gresia cinko trūkumas

1. Žmonėms, sergantiems virškinimo trakto ir kitomis ligomis

Žmonėms, kuriems buvo atlikta virškinimo trakto operacija ir kurie turi virškinimo problemų (pvz., opinis kolitas, Krono liga ir trumposios žarnos sindromas), gali sumažėti cinko absorbcija ir padidėti vidinis cinko netekimas, daugiausia iš virškinimo trakto ir mažiau iš inkstų. Kitos su cinko trūkumu susijusios ligos yra malabsorbcijos (nepakankamo pasisavinimo) sindromas, lėtinė kepenų liga, lėtinė inkstų liga, pjautuvinė anemija, cukrinis diabetas, onkologinės ligos ir kitos lėtinės ligos. Lėtinis viduriavimas taip pat pagreitina cinko pasišalinimą iš organizmo.

2. Vegetarai

Cinko biologinis prieinamumas laikantis vegetariškos dietos yra mažesnis nei visavalgių, nes vegetarai nevalgo mėsos, kurioje yra daug biologiškai prieinamo cinko, kuris gali skatinti jo pasisavinimą. Be to, vegetarai linkę valgyti daugiau ankštinių ir nesmulkintų grūdų, kuriuose yra fitatų, kurie jungiasi su cinku ir slopina jo pasisavinimą.

3. Nėščios ir žindančios moterys

Nėščioms moterims, ypač toms, kurių cinko kiekis nėštumo pradžioje yra labai mažas, yra ypač didelė rizika pritrūkti cinko, ypač dėl to, kad vaisiui reikia daug cinko. Žindymas taip pat gali išeikvoti motinos cinko atsargas.

4. Vyresni vaikai, kurie vis dar žindomi

Motinos pienas suteikia pakankamai cinko (2 mg per parą) pirmuosius 4–6 gyvenimo mėnesius, tačiau kūdikiams nuo 7 iki 12 mėnesių, kuriems reikia 3 mg per parą, šio kiekio nepakanka. Sulaukę 7–12 mėnesių vaikai, be motinos pieno, turėtų valgyti amžių atitinkančio maisto arba gerti pieno mišinio, kuriame yra cinko. Vaikai su lengvais ir vidutinio sunkumo augimo sutrikimais ir cinko deficitu, vartoję cinko maisto papildus, pradėjo greičiau augti.

5. Žmonės, sergantys pjautuvine anemija

Skerspjūvio tyrimo rezultatai rodo, kad 44 % vaikų, sergančių pjautuvine anemija, cinko koncentracija plazmoje yra maža, tikėtinai, dėl didesnio šios maistinės medžiagos poreikio ir (arba) prastesnės mitybos. Cinko trūkumas taip pat paveikia apie 60–70 % suaugusiųjų, sergančių pjautuvine anemija. 

6. Alkoholikai

Maždaug 30–50 % alkoholikų cinko lygis yra žemas, nes vartojant etanolį sumažėja cinko pasisavinimas žarnyne ir padidėja jo išsiskyrimas su šlapimu. Be to, daugelio alkoholikų mityba ir suvalgyto maisto kiekis yra gana skurdus, todėl jų organizme nepakanka cinko. 6 Reference:https://ods.od.nih.gov/factsheets/Zinc-HealthProfessional/

Cinkas mityboje. Suaugusiesiems, kuriems nėra žinomas arba patvirtintas cinko trūkumas, įprastai reikia 11 mg cinko per dieną vyrams, 8 mg moterims ir 11 mg nėščioms moterims.

Atsauce Atsauce: https://ods.od.nih.gov/factsheets/Zinc-HealthProfessional/

Cinko papildai gali sąveikauti su kai kurių rūšių vaistais. Štai keletas pavyzdžių. Žmonės, kurie nuolat vartoja šiuos vaistus, dėl galimo cinko vartojimo turėtų pasitarti su savo gydytoju.

1. Antibiotikai

Tiek chinolonų grupės antibiotikai (pvz., Cipro®), tiek tetraciklino grupės antibiotikai (pvz., Achromycin® ir Sumycin®) sąveikauja su cinku virškinamajame trakte, slopindami cinko ir antibiotiko pasisavinimą. Šią sąveiką galima sumažinti, vartojant antibiotikus bent 2 valandas prieš arba 4–6 valandas po cinko papildų vartojimo.

2. Penicilaminas

Cinkas gali sumažinti penicilamino, vartojamo reumatoidiniam artritui gydyti, pasisavinimą ir poveikį. Siekdami sumažinti šią sąveiką, pacientai turi vartoti cinko papildus bent 2 valandas prieš vartodami vaistų arba 2 valandas jų pavartoję

3. Diuretikai

Vartojant tiazidinių diuretikų, tokių kaip chlortialidonas (Hygroton®) ir hidrochlorotiazidas (Esidrix® ir HydroDIURIL®), 60 % padidėja cinko išsiskyrimas iš organizmo su šlapimu. Ilgai vartojant tiazidinių diuretikų gali sumažėti audinių cinko atsargos, todėl , jei vartojami šie vaistai, gydytojai turėtų stebėti pacientų cinko koncentraciją. 1 Atsauce: Lomaestro BM, Bailie GR. Absorption interactions with fluoroquinolones. 1995 update. Drug Saf 1995;12:314-33. [PubMed abstract] 2 Reference: Penttilä O, Hurme H, Neuvonen PJ. Effect of zinc sulphate on the absorption of tetracycline and doxycycline in man. Eur J Clin Pharmacol 1975;9:131-4. [PubMed abstract] 3 Atsauce: Natural Medicines Comprehensive Database. Zinc. 4 Reference: Brewer GJ, Yuzbasiyan-Gurkan V, Johnson V, Dick RD, Wang Y. Treatment of Wilson’s disease with zinc: XI. Interaction with other anticopper agents. J Am Coll Nutr 1993;12:26-30. [PubMed abstract] 5 Atsauce: Wester PO. Urinary zinc excretion during treatment with different diuretics. Acta Med Scand 1980;208:209-12. [PubMed abstract]

Didelė cinko koncentracija randama žmogaus smegenyse. Depresija sergantys pacientai kartais valgo per mažai produktų, kuriuose gausu cinko, o nuolatinis cinko trūkumas maiste gali prisidėti prie depresijos simptomų, nes dar labiau sumažina funkcijai reikalingą cinko kiekį, todėl cinko papildai gali turėti įtakos depresijos simptomams. Ikiklinikinių tyrimų metu gydymas vien cinku arba ilgalaikis gydymas cinku parodė į antidepresantus panašų poveikį.

Remiantis neseniai pareikšta hipoteze apie antidepresantų poveikį, vienas iš pagrindinių tikslų, kurį antidepresantams reikėtų keisti, yra NMDA glutamato receptorius. Cinko kaip antidepresanto poveikis gali būti susijęs su to, kad jis yra tiesioginis NMDA receptoriaus antagonistas. Cinkas dalyvauja ne tik CNS veikloje, reguliuojant imunitetą (uždegimą), kas būdinga depresyviems sutrikimams.

Hipokampe ir smegenų žievėje cinko jonai reguliuoja sinapsinį perdavimą arba veikia kaip neurotransmiteriai, moduliuodami daugelį ligandų ir įtampos valdomų jonų kanalų. Cinko homeostazės sutrikimas šiose srityse yra netiesiogiai susijęs su daugeliu pažinimo, elgesio ir emocinio reguliavimo sutrikimų dėl sumažėjusios neurogenezės ir neuroplastiškumo mechanizmų.

Cinko trūkumas taip pat netiesiogiai dalyvauja endokrininės depresijos grandinėje. Nuolat aukštas kortizolio kiekis susijęs su depresijos vystymusi dėl pagumburio-hipofizės-antinksčių (HHV) ašies hiperaktyvumo. Todėl padidėjęs kortizolio kiekis plazmoje gali turėti įtakos ryšiui tarp cinko trūkumo ir depresijos.

Ryšys tarp cinko koncentracijos serume ir depresijos gali būti iš dalies paaiškinamas atvirkštiniu priežastiniu ryšiu, nes depresija turi įtakos cinko įsisavinimui, biologiniam prieinamumui arba biologiniam reguliavimui. Oksidacinis stresas ir jį lydinti imuninio uždegimo reakcija gali būti susiję su depresijos patofiziologija. Oksidacinis stresas padidina uždegimą slopinančių citokinų (pvz., interleukino 1 (IL-1) ir IL-6) kiekį, kartu sumažindamas albumino kiekį ir padidindamas metalotioninų sintezę. Albuminas yra pagrindinis cinko nešiklis, o albumino kiekio sumažėjimas kartu su metalotioninų padidėjimu gali kartu sumažinti cinko kiekį serume.  1 Atsauce: Elham Ranjbar, Jamal Shams, Masoumeh Sabetkasaei, Minoo M-Shirazi, Bahram Rashidkhani, Ali Mostafavi, Eiliyaz Bornak, Javad Nasrollahzadeh; Effects of zinc supplementation on efficacy of antidepressant therapy, inflammatory cytokines, and brain-derived neurotrophic factor in patients with major depression; 2 Atsuce: Pilc A., Kodziñska A., Nowak G.: A role for glutamate in the treatment of anxiety and depression: focus on group I metabotropic glutamate (mGlu) receptors. Drugs Fut., 2002, 27, 753–763.  3 Atsauce: Jessica Wang, Phoebe Um, Barbra A. Dickerman and Jianghong Liu1; Zinc, Magnesium, Selenium and Depression: A Review of the Evidence, Potential Mechanisms and Implications; Nutrients. 2018 May; 10(5): 584. Published online 2018 May 9. doi: 10.3390/nu10050584

Cinkas yra labai svarbus elementas, dalyvaujantis daugelyje pagrindinių skydliaukės biocheminių reakcijų. Cinkas būtinas hormonų trijodtironino (T3), tiroksino (T4) ir skydliaukę stimuliuojančio hormono (TSH) gamybai.

T4 yra pagrindinis skydliaukės hormonas, kuris organizmui tarsi rezervinis, o T3 yra daug aktyvesnis hormonas. Prireikus nuo T4 atskiriama viena jodo molekulė, ir jis virsta aktyviu hormonu – T3.

Šis mikroelementas dalyvauja tirotropiną atpalaiduojančio hormono (TRH) sintezėje pagumburyje ir tirotropino arba skydliaukę stimuliuojančio hormono (TSH) sintezėje hipofizėje.1

Įvairūs tyrimai parodė, kad cinko trūkumas ir mažas cinko kiekis kraujo serume gali sukelti skydliaukės struktūrinius pokyčių ir veikti skydliaukės hormonų reguliuojamą medžiagų apykaitą. Taip pat tyrimai parodė, kad vartojant cinką gali padidėti skydliaukės hormonų koncentracija.1

Tyrimo metu, kai tiriamieji vartojo cinko papildus, padidėjo skydliaukės hormonų (ypač T3) kiekis, taip pat pagerėjo organizmo medžiagų apykaita. Kitas tyrimas parodė, kad cinko vartojimas atskirai arba kartu su selenu gali pagerinti moterų, sergančių hipotiroze, skydliaukės veiklą.2

Cinko trūkumas gali sukelti hipotirozę. Kita vertus, hipotirozė gali sukelti cinko trūkumą, nes cinkui pasisavinti reikalingi skydliaukės hormonai. 1 Atsauce: 1) Beserra, J. B., Morais, J. B. S., Severo, J. S., Cruz, K. J. C., de Oliveira, A. R. S., Henriques, G. S., & do Nascimento Marreiro, D. (2021). Relation Between Zinc and Thyroid Hormones in Humans: a Systematic Review. Biological Trace Element Research. doi:10.1007/s12011-020-02562-5 2) Mahmoodianfard, S., Vafa, M., Golgiri, F., Khoshniat, M., Gohari, M., Solati, Z., & Djalali, M. (2015). Effects of Zinc and Selenium Supplementation on Thyroid Function in Overweight and Obese Hypothyroid Female Patients: A Randomized Double-Blind Controlled Trial. Journal of the American College of Nutrition, 34(5), 391–399. doi:10.1080/07315724.2014.926161

Nustatyta, kad cinkas yra imuninei sistemai būtinas mikroelementas. Tačiau ląsteliniu ir molekuliniu lygmeniu cinko poveikio imuninei sistemai mechanizmai nustatyti palyginti neseniai, o jo poveikis yra įvairiapusis. 1 Reference: Rink, L. (2000). Zinc and the immune system. Proceedings of the Nutrition Society, 59(04), 541–552. doi:10.1017/s0029665100000781

Pakankamas cinko kiekis organizme būtinas įvairių limfocitų (pagrindinių imuninės sistemos ląstelių) populiacijų formavimuisi ir funkcionavimui, pavyzdžiui, T ląstelių (arba T limfocitų) dalijimuisi, brendimui ir diferenciacijai (vystymuisi į skirtingas formas); limfocitų atsakui į mitogenus (mažus biologiškai aktyvius baltymus arba peptidus, kurie skatina ląsteles pradėti dalytis arba pagreitina jų dalijimąsi). Kartu cinkas svarbus užprogramuoti limfoidinių ir mieloidinių ląstelių žūtį, genų transkripciją ir biomembranų funkciją. Limfocitai yra vienas iš ląstelių tipų, kuriuos suaktyvina cinkas. Cinkas yra įvairių baltymų, neuropeptidų, hormonų receptorių ir polinukleotidų struktūrinė sudedamoji dalis. Cinko trūkumas sukelia greitą ir ryškią užkrūčio liaukos atrofiją, ląstelių sukeltą odos jautrumą ir limfopeniją. Dėl cinko trūkumo sumažėja pirminių ir antrinių antikūnų atsakas, ypač į antigenus, kuriems reikia T ląstelių pagalbos, pavyzdžiui, esančius ant heterologinių raudonųjų kraujo kūnelių. Be to, po imunizacijos blužnyje sumažėja antikūnų atsakas ir citotoksinių T ląstelių gamyba. Cinkas taip pat slopina naviko nekrozės faktoriaus, kuris yra susijęs su kacheksijos ir įgyto imunodeficito sindromo patofiziologija, gamybą. 2 Reference: Baum MK, Shor-Posner G, Campa A. Zinc status in human immunodeficiency virus infection. J Nutr. 2000 May;130(5S Suppl):1421S-3S. doi: 10.1093/jn/130.5.1421S. PMID: 10801954

Paprastai tariant, cinkas yra būtinas užkrūčio liaukos veiklai ir normaliam imuninės sistemos funkcionavimui. Cinkas apsaugo nuo imunodeficito, nes skatina antikūnų sintezę ir pasižymi antivirusiniu poveikiu.

1. Šis elementas tikriausiai buvo pavadintas alchemiko Paracelso vardu, kilęs iš vokiško žodžio „Zinke“, reiškiančio „panašus į dantį, aštrus arba dantytas“ (metaliniai cinko kristalai yra dygliuotos formos). Cinkas taip pat netiesiogiai gali reikšti „panašus į alavą“, nes jis yra susijęs su vokišku žodžiu „zinn“, reiškiančiu alavą.
2. Seniausios žinomos tabletės buvo pagamintos iš cinko karbonato – hidrocincito ir smitsonito. Šiomis tabletėmis buvo gydomas akių uždegimas. Jų buvo rastą romėnų laive Relitto del Pozzino, kuris nuskendo 140 m. pr. Kr.
3. Alchemikai degino cinko metalą ore ir surinko išgaravusį cinko oksidą kondensatoriuje. Kai kurie alchemikai šį cinko oksidą lotyniškai vadino lana philosophica, lietuviškai tai reikštų „filosofų vilną“, nes sudarė į vilną panašius kuokštelius, kiti manė, kad jis atrodo kaip baltas sniegas ir pavadino jį nix album.
4. Cinkas yra natūrali vabzdžius atbaidanti medžiaga ir lūpų bei odos apsaugos nuo saulės priemonė.
5. Cinkas yra 100 % perdirbamas. Šiuo metu daugiau nei 80 % pasaulyje turimo cinko yra perdirbama.

Vitaminas D yra riebaluose tirpių vitaminų grupei priklausantis prohormonas; jis susintetinamas organizme kai ultravioletinė B saulės spinduliuotė (UVB) sąveikauja su pirmtako molekule, 7-dehidrocholesteroliu (7-DHC) odoje (nors ir skaičiuojama, kad sveikų žmonių organizme susidaro 90 % viso vitamino D, o nedidelį kiekį vitamino D gaunama su maistu ir maisto papildais). Po to vitaminas D kraujyje pernešamas (susijungęs su vitaminą D jungiančiu baltymu) į kepenis, kuriose jis hidroksilinamas iki 25-hidroksivitamino D (25-(OH)D). 25-(OH)D toliau konvertuojamas į metaboliškai aktyvią 1α, 25-dihidroksivitamino D formą (1α, 25-(OH)2D), daugiausia inkstuose. 1 Atsauces: Muscogiuri, G., Barrea, L., Scannapieco, M., Di Somma, C., Scacchi, M., Aimaretti, G., … Marzullo, P. (2018). The lullaby of the sun: the role of vitamin D in sleep disturbance. Sleep Medicine. doi:10.1016/j.sleep.2018.10.033 10.1016/j.sleep.2018.10.033 Vitaminas D reguliuoja kalcio jonų ir fosfatų kiekį ir įsisavinimą plonajame žarnyne, palaiko kaulų ir dantų formavimąsi ir padeda stiprinti imuninę sistemą. 2 Atsauces: Mosavat, M., Smyth, A., Arabiat, D., & Whitehead, L. (2020). Vitamin D and sleep duration: Is there a bidirectional relationship? Hormone Molecular Biology and Clinical Investigation, 41(4). doi:10.1515/hmbci-2020-0025

Kad vitaminas D aktyvuotųsi, reikia dviejų medžiagų apykaitos transformacijų – pirmiausia kepenyse, vykstant hidrolizei 25 padėtyje (25(OH)D), ir paskui inkstuose, vykstant 1-α-hidrolizei, po kurios aktyvus vitaminas D gali prisijungti prie vitamino D receptorių ir dalyvauti genų transkripcijoje ir reguliuoti jonų (Ca / P) homeostazę.

Nagrinėjant labiausiai paplitusias vitamino D atmainas – D2 (ergokalciferolis arba kalciferolis) ir D3 (cholekalciferolis) – žinoma, kad ergokalciferolis daugiausia gaunamas iš augalinių šaltinių ir susidaro dėl UVB spinduliuotės augalų ir grybų ląstelių membranose.

Be to, vitaminas D2 yra sintetinė molekulė, naudojama maisto produktams pagerinti – jo dedama į duoną, grūdinius ir pieno produktus, jis naudojamas maisto papilduose. Vitaminas D3 gaunamas iš „gyvų“ šaltinių, pavyzdžiui, žuvų aliejaus, gyvūnų kepenų ir kiaušinių trynių. Vitaminas D3 taip pat susidaro odoje iš provitamino D3 (7-DHC).

Vitamino D trūkumas laikomas miego rizikos veiksniu, nes tyrimais įrodyta vitamino D ir miego trukmės sąsaja. Miego tyrimai parodė, kad mažesnis vitamino D kiekis yra susijęs su trumpa miego trukme įvairaus amžiaus žmonių grupėse 2 Atsauces: Mosavat, M., Smyth, A., Arabiat, D., & Whitehead, L. (2020). Vitamin D and sleep duration: Is there a bidirectional relationship? Hormone Molecular Biology and Clinical Investigation, 41(4). doi:10.1515/hmbci-2020-0025 .

Svarbi vitamino D funkcija – suaktyvinti T leukocitus – ląsteles, kurios aptinka ir sunaikina svetimus mikroorganizmus, pavyzdžiui, virusus. Todėl ant visų baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) paviršių yra vitamino D receptorių. Vitaminas D gali moduliuoti įgimtą ir adaptyvų imuninį atsaką. Jo trūkumas siejamas su padidėjusiu autoimunitetu ir jautrumu infekcijoms. Kadangi autoimuninių ligų imuninės ląstelės teigiamai reaguoja į vitaminą D, jis turi teigiamą poveikį kontroliuojant šią ligą. 3 Reference: Aranow C. Vitamin D and the immune system. J Investig Med. 2011 Aug;59(6):881-6. doi: 10.2310/JIM.0b013e31821b8755. PMID: 21527855; PMCID: PMC3166406.

Vitamino D gali trūkti dėl įvairių priežasčių:

• 1. Jūsų racione nėra maisto produktų, kuriuose gausu vitamino D, todėl su maistu negaunate pakankamai šio vitamino.
• 2. Jūsų organizmas nepasisavina pakankamai vitamino D iš maisto (malabsorbcija).
• 3. Jūs mažai būnate saulės šviesoje arba gyvenate šalyje, kurioje mažai saulės šviesos, o organizmas negauna pakankamai saulės šviesos.
• 4. Jūsų kepenys arba inkstai negali konvertuoti vitamino D į jo aktyviąją formą.
• 5. Jūs vartojate vaistų, kurie neleidžia jūsų organizmui pakeisti arba pasisavinti vitaminą D.

Dėl vitamino D trūkumo gali sumažėti kaulų tankis, taip prisidedant prie osteoporozės ir kaulų lūžių. Pastebėta, kad asmenys, kuriems trūksta vitamino D, kenčia nuo nepastovaus ir prasto miego bei kitų miego sutrikimų.

Didelis vitamino D trūkumas gali sukelti ir kitų ligų. Vaikai gali susirgti rachitu. Rachitas yra reta liga, dėl kurios kaulai tampa minkštesni ir lankstūs. Saugusiesiems didelis vitamino trūkumas sukelia osteomaliaciją. Osteomaliacija susilpnina kaulus, kaulai pradeda skaudėti ir raumenys susilpnėja.

Mokslininkai tiria vitaminą D, norėdami išsiaiškinti jo galimą sąsają su daugeliu sveikatos sutrikimų, įskaitant cukrinį diabetą, aukštą kraujospūdį, vėžį ir autoimunines ligas, pavyzdžiui, išsėtinę sklerozę.

Vitamino D yra šiuose maisto produktuose: riebiose žuvyse (pavyzdžiui, lašišose, tunuose ir skumbrėse), gyvulių kepenyse, sūriuose, grybuose ir kiaušinių tryniuose.

Vitamino D taip pat galima gauti iš pagerintų maisto produktų. Galite patikrinti maisto produktų etiketes ir sužinoti, ar produkte yra vitamino D. Maisto produktai, pvz.: pienas, sausieji pusryčiai, apelsinų sultys, dažnai papildomi vitaminu D.

Suaugusiems žmonėms, kuriems netrūksta vitamino D, rekomenduojama vitamino D dienos dozė yra 15 mcg arba 600 IU, vyresniems nei 70 metų: 20 mcg arba 800 IU.

Pernelyg didelis vitamino D kiekis yra nuodingas. Kadangi vitaminas D didina kalcio absorbciją virškinimo trakte, nuodingas vitamino D poveikis sukelia didelę hiperkalcemiją, hiperkalciuriją ir didelį 25(OH) serumo kiekį. Hiperkalcemija gali sukelti blogą savijautą, vėmimą, raumenų silpnumą, neuropsichinių sutrikimų, skausmą, apetito stoką, dehidrataciją, poliuriją, pernelyg didelį troškulį ir akmenligę.

Kraštutiniais atvejais nuodingas vitamino D poveikis sukelia inkstų nepakankamumą, minkštųjų audinių kalkėjimą visame kūne (įskaitant vainikines arterijas ir širdies vožtuvus), širdies aritmiją ir net mirtį.[[1:: Atsauce: https://ods.od.nih.gov/factsheets/VitaminD-HealthProfessional/]]

Papildomas vitamino D vartojimas gali sąveikauti su įvairių rūšių vaistais. Asmenims, kurie reguliariai vartoja šiuos vaistus, rekomenduojama pasitarti su savo sveikatos priežiūros specialistu dėl vitamino D vartojimo ir dozių.

Orlistat

Svorio mažinimo priemonė „Orlistat“ (Xenical® ir alli®) kartu su mažai riebalų turinčia dieta gali sumažinti vitamino D įsisavinimą iš maisto ir papildų, taip sumažinant 25(OH)D kiekį.

Statinas

Statinas slopina cholesterolio sintezę. Kaip endogeninis vitaminas D gaunamas iš cholesterolio, taip ir statinas gali prislopinti vitamino D sintezę. Be to, didelis vitamino D vartojimas, ypač su maisto papildais, gali sumažinti atorvastatino (Lipitor®), lovastatino (Altoprev® ir Mevacor®) ir simvastatino (FloLipid™ ir Zocor®) poveikį, nes šie statinai ir vitaminas D tarpusavyje rungiasi dėl vieno ir to pačio metabolinio fermento.

Steroidai

Uždegimui sumažinti dažnai išrašomi kortikosteroidiniai vaistai: budezonidas, prednizolonas, prednizonas, deksametazonas, hidrokortizonas ir metilprednizolonas (pavyzdžiui: Deltasone®, Rayos® ir Sterapred®). Šie vaistai gali sumažinti kalcio pasisavinimą ir sutrikdyti vitamino D metabolizmą.

Tiazidų grupės diuretiniai preparatai

Tiazidų grupės diuretiniai preparatai (pavyzdžiui, Hygroton®, Lozol® ir Microzide®) sumažina kalcio išsiskyrimą su šlapimu. Ši diuretinių preparatų derinys su vitamino D papildais (kuri padidina kalcio absorbciją žarnyne) gali sukelti hiperkalcemiją, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir asmenims su sutrikusia inkstų veikla ar hiperparatiroze.

Vitaminas D yra riebaluose tirpių vitaminų grupei priklausantis prohormonas. Nors tradiciškai įrodyta, kad vitaminas D yra susijęs su kalcio homeostaze ir kaulų sveikata, naujausiais tyrimais buvo nustatytas teigiamas vitamino D ir miego ryšys. Klinikiniai tyrimai su žmonėmis liudija, kad mažas vitamino D kiekis yra susijęs su bloga miego kokybe ir trumpa miego trukme. Vitamino D receptoriai yra smegenų regionuose, susijusiuose su miego reguliavimu ir, manoma, kad vitaminas D yra susijęs su miego ir budrumo režimo reguliavimu. 1 Atsauce: Muscogiuri, G., Barrea, L., Scannapieco, M., Di Somma, C., Scacchi, M., Aimaretti, G., … Marzullo, P. (2018). The lullaby of the sun: the role of vitamin D in sleep disturbance. Sleep Medicine. doi:10.1016/j.sleep.2018.10.033

Kaip žinome, vitaminas D yra svarbus kaulų homeostazėje ir mažas jo kiekis siejasi su mažu kaulų mineraliniu tankiu (KMT). Miegas yra svarbus kaulų apykaitos veiksnys, o tyrimais buvo įrodyta miego trukmės ir KMT sąsaja. Keliuose

savianalizės tyrimuose buvo pastebėta, kad miego trukmės sutrumpėjimas yra susijęs su KMT sumažėjimu 2 Atsauce: Staab JS, Smith TJ, Wilson M, Montain SJ, Gaffney-Stomberg E. Bone turnover is altered during 72 h of sleep restriction: a controlled laboratory study. Endocrine 2019;65:192–9. ir kortikalinio kaulo storiu.

Tyrimų duomenimis, trumpesnis nei 5–6 valandų miegas yra susijęs su mažesniu KMT ir didesne osteoporozės rizika suaugusiesiems. Vaikams trumpa miego trukmė (< 8 val.) gali būti susijusi su sutrikusiu kaulų masės kaupimusi, ypač spartaus augimo laikotarpiu. Chroniškas miego trūkumas gali tiesiogiai paveikti kaulų apykaitą. Šie atradimai rodo, kad miego trūkumas gali būti prastesnės skeleto sveikatos rizikos veiksnys dėl sutrikusios kaulų apykaitos, gali pabloginti kaulų mikroarchitektūrą ir sumažinti KMT.

Taigi, nuolatinis vitamino D trūkumas gali paveikti miego trukmę, o dėl nepakankamo miego kyla kaulų lūžių ir osteoporozės rizika, nes sutrinka kaulų apykaita.

Sergant infekcinėmis ligomis, pavyzdžiui, tuberkulioze, vitaminas D nesąmoningai buvo vartojamas dar prieš atsirandant veiksmingiems antibiotikams. Tuberkulioze sergantys pacientai buvo siunčiami į sanatorijas, vadinamąsias saulės vonias, kur gydymui buvo naudojami saulės spinduliai ir taip naikinama tuberkuliozė. Menkės kepenų aliejus, kuriame gausu vitamino D, taip pat buvo naudojamas tuberkuliozei gydyti ir bendrai apsaugai nuo infekcijų. 1 Reference: Williams C. On the use and administration of cod-liver oil in pulmonary consumption. London Journal of Medicine. 1849; 1:1–18.

Teigiamą vitamino D poveikį organizmo apsaugai iš dalies lemia jo poveikis įgimtai imuninei sistemai. Žinoma, kad makrofagai atpažįsta lipopolisacharidus (vadinamuosius endotoksinus, kurie susidaro mirštant bakterijoms) per TLR receptorius, kurie sukelia imuninių ląstelių atsaką. TLR aktyvinimas sukelia įvykių eigą, kurios metu susidaro antimikrobiniai peptidai, pasižymintys stipriu baktericidiniu poveikiu ir suardantys bakterijų ląstelių membranas, pavyzdžiui, katelicidinas ir beta defensinas. 2 Reference: Liu PT, et al. Toll-like receptor triggering of a vitamin D-mediated human antimicrobial response. Science. 2006; 311(5768):1770–3. PubMed: 16497887

Tiesiogiai veikiant vitaminui D, mūsų organizmas gamina daugiau kaip 200 antimikrobinių peptidų, iš kurių stipriausias yra katelicidinas – natūralus plataus veikimo spektro antibiotikas. Tai paaiškina vitamino D terapijos veiksmingumą gydant visų tipų ūmines virusines kvėpavimo takų infekcijas. 3 Reference: Balla M, Merugu GP, Konala VM, Sangani V, Kondakindi H, Pokal M, Gayam V, Adapa S, Naramala S, Malayala SV. Back to basics: review on vitamin D and respiratory viral infections including COVID-19. J Community Hosp Intern Med Perspect. 2020 Oct 29;10(6):529-536. doi: 10.1080/20009666.2020.1811074. PMID: 33194123; PMCID: PMC7599018.

Apskritai vitaminas D padeda mažinti virusų dauginimąsi, skatindamas defenzinų ir katelicidinų gamybą, taip pat mažina bendrą citokinų (biochemiškai aktyvių tarpusavyje sąveikaujančių baltymų molekulių, kurias gamina imuninės ląstelės, kad veiktų kitas imunines ląsteles), pažeidžiančių plaučių gleivinę sergant uždegimine pneumonija, kiekį ir padeda didinti uždegimą slopinančių citokinų kiekį. 3 Reference: Balla M, Merugu GP, Konala VM, Sangani V, Kondakindi H, Pokal M, Gayam V, Adapa S, Naramala S, Malayala SV. Back to basics: review on vitamin D and respiratory viral infections including COVID-19. J Community Hosp Intern Med Perspect. 2020 Oct 29;10(6):529-536. doi: 10.1080/20009666.2020.1811074. PMID: 33194123; PMCID: PMC7599018.

Β-gliukanas yra vandenyje tirpi skaidulinė medžiaga, gaunama iš avižų, miežių, bakterijų, mielių, dumblių ir grybų. Daugiausia β-gliukanų yra kepimo mielių Saccharomyces cerevisiae ląstelių membranose. Β-gliukanas yra polisacharidas, sudarytas iš gliukozės molekulių. Bakterijose ir dumbliuose gliukozės monomerai susieti β-(1→3) glikozidinėmis jungtimis, o mielėse ir grybuose – β-(1→3) ir β-(1→6) glikozidinėmis jungtimis. Avižose ir miežiuose gliukozės monomerai sujungti β-(1→4) ir β-(1→3) glikozidinėmis jungtimis. Bakterijų ir dumblių β-gliukanų struktūra yra linijinė, o mielių, grybų, avižų ir miežių β-gliukanų struktūra yra šakota. Ląstelės sienelės β-gliukano sintezė yra sudėtingas procesas, nes nustatyta daug skirtingų glikanų klasių. Β-gliukanų sintezėje dalyvauja kelių klasių fermentai. Netirpios ir tirpios β-gliukano frakcijos labai nesiskiria, tačiau β-gliukano tirpumas vandenyje priklauso nuo jo struktūros. 1 Ref.: Mudgil, D. (2017). The Interaction Between Insoluble and Soluble Fiber. Dietary Fiber for the Prevention of Cardiovascular Disease, 35–59. doi:10.1016/b978-0-12-805130-6.00003-3

Taigi grybai, bakterijos ir augalai gamina skirtingus glikanus, kurių 1→3, 1→4 ir 1→6 β-glikozidinių jungčių proporcijos ir išsidėstymas labai skiriasi, atitinkamai skirtingi β-glikanų tipai. Šie trys tipai skiriasi ne tik molekuliniu lygmeniu, bet ir skirtingai veikia organizmą. Nors kiekvienas iš šių β-glikanų tipų gali būti naudingas sveikatai, nauda skiriasi pagal β-glikano tipą. 2 Reft.: Noss, I., Doekes, G., Thorne, P. S., Heederik, D. J., & Wouters, I. M. (2012). Comparison of the potency of a variety of β-glucans to induce cytokine production in human whole blood. Innate Immunity, 19(1), 10–19. doi:10.1177/1753425912447129

Avižose esantys β-gliukanai yra naudingi širdies sveikatai ir padeda kontroliuoti MTL (blogojo) cholesterolio kiekį. Jie gerina medžiagų apykaitą, pavyzdžiui, dislipidemiją ir atsparumą insulinui.

Nors nustatyta, kad grybų β-gliukanai teigiamai veikia imuninę sistemą, tyrimai parodė, kad jų veiksmingumas yra mažesnis nei kai kurių gerai ištirtų duonos raugo β-gliukanų.

Iš mielių gaunami β-gliukanai veikia kaip imunomoduliatoriai, ypač stimuliuojantys įgimtą imuninį atsaką. 3 Ref.: De Marco Castro, E., Calder, P. C., & Roche, H. M. (2020). β‐1,3/1,6‐Glucans and Immunity: State of the Art and Future Directions. Molecular Nutrition & Food Research, 65(1), 1901071. doi:10.1002/mnfr.201901071 Jų paprastai būna duonos rauge arba alaus mielėse. Nors abu yra β-(1→3) ir β-(1→6) glikanai iš Saccharomyces cerevisiae, šaltinis yra svarbus: iš kepimo mielių ląstelių membranų išgauti β-glikanai turi kitokią molekulinę struktūrą nei alaus mielių molekulinė struktūra. Tai gali turėti įtakos jų imunomoduliacinėms (imunitetą stiprinančioms) savybėms.

Suaktyvindami ir pagerindami imuninių ląstelių veiklą, β-gliukanai padeda organizmui kovoti su virusais, bakterijomis ir kitais patogenais. 4 Ref.: Boutros, J. A., Magee, A. S., & Cox, D. (2022). Comparison of structural differences between yeast β-glucan sourced from different strains of saccharomyces cerevisiae and processed using proprietary manufacturing processes. Food Chemistry, 367, 130708. doi:10.1016/j.foodchem.2021.13070

Tačiau svarbu rinktis aukštos kokybės β-gliukanus, nes jie užtikrina biologinį aktyvumą ir pageidaujamą veikimo mechanizmą organizme. Gamybos ar perdirbimo metodai, naudojami išgaunant β-gliukanus, gali turėti įtakos jų struktūrai. Jei gamybos proceso metu β-gliukano struktūra yra pažeista arba pakitusi, imunitetą stiprinantis poveikis galutiniame produkte gali nepasireikšti.

Nėra žinių apie beta gliukanų trūkumą. Be to, beta gliukanams nėra nustatyta rekomenduojama paros norma (RPN). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad beta gliukanai yra skaidulinės medžiagos, yra rekomendacijos, kiek skaidulinių medžiagų reikėtų suvartoti, ir, deja, daugelis žmonių vartoja nepakankamai skaidulinių medžiagų.

Patartina suvartoti ne mažiau kaip 14 gramų skaidulinių medžiagų 1 000 kalorijų. Rekomenduojamas skaidulinių medžiagų kiekis moterims ir vyrams yra skirtingas, pavyzdžiui, moterims per parą rekomenduojama suvartoti nuo 21 iki 26 gramų skaidulinių medžiagų, o vyrams – nuo 30 iki 38 gramų skaidulinių medžiagų per parą, atsižvelgiant į amžių.

Beta gliukanų natūraliai randama įvairiuose maisto produktuose. Puikūs jo šaltiniai: avižos, miežiai, sorgai, rugiai, kukurūzai, kviečiai, ryžiai, grybai, jūros dumbliai.

Grūduose, pavyzdžiui, miežiuose ir avižose, yra didžiausia beta gliukanų koncentracija. Be to, šios skaidulos yra kai kurių rūšių bakterijose ir grybuose, įskaitant Saccharomyces cerevisiae, iš kurių gaminamos maistinės mielės, vynas, alus ir kai kurie kepiniai. Tačiau tai nereiškia, kad alkoholiniai gėrimai yra geras beta gliukanų šaltinis.

Apie šalutinį poveikį geriant beta gliukanus nepranešta.

Tepant ant odos: beta gliukanai yra saugūs, kai jie naudojami neilgai. Kai kurių žmonių odą jie gali sudirginti ir (arba) ją gali išberti.

Jei vartojate vaistų, kai kuriais atvejais gali pasireikšti nedidelė vaistų ir beta gliukanų sąveika.

1. Vaistai, mažinantys imuninės sistemos aktyvumą (imunosupresantai), sąveikauja su beta gliukanais.

Beta gliukanai gali padidinti imuninės sistemos aktyvumą. Kai kurie vaistai, pavyzdžiui, vartojami po organų transplantacijos, mažina imuninės sistemos aktyvumą. Vartojant beta gliukanų kartu su šiais vaistais, gali sumažėti šių vaistų poveikis.

2. Vaistai, vartojami aukštam kraujospūdžiui gydyti (antihipertenziniai vaistai), sąveikauja su beta gliukanais.

Iš avižų gaunami beta gliukanai gali mažinti kraujospūdį. Jų vartojant kartu su kraujospūdį mažinančiais vaistais, kraujospūdis gali būti per žemas. Todėl stebėkite savo kraujospūdį.

Biologiškai aktyvių, saugių ir visų pirma natūralių imuninės sistemos stimuliatorių buvo ieškoma per visą žmonijos istoriją. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, beta gliukanai, yra intensyviai tiriami. Šiuo metu yra daugiau nei 15 000 publikacijų, tačiau paieška tęsiasi.

Beta gliukanas – natūrali augalinės kilmės molekulė, „moduliuojanti“ imuninę sistemą ir suaktyvindama visas organizmo imunines ląsteles: makrofagus, neutrofilus, bazofilus, NK (natūralias žudikes) ląsteles ir kt. Makrofagai atlieka daugybę imuninių funkcijų, leidžiančių organizmui sukurti kuo išsamesnį, veiksmingesnį ir tinkamesnį imuninį atsaką. Nuo organizmo imuninių ląstelių aktyvumo priklauso, kaip gerai imuninė sistema sugauna ir įveikia organizmui svetimus „įsibrovėlius“. Beta gliukanai skatina imunines ląsteles būti pasirengusias „kovoti“.

Paprastai tariant, beta gliukanas yra katalizatorius, dėl kurio imuninė sistema tampa išmanesnė ir sustiprina mūsų organizmo apsaugą. Pirmą kartą susidūrusi su patogenu, imuninė sistema iš pradžių reaguoja greitai ir nespecializuotai, naudodama įgimtą imuninę funkciją. Su šia reakcija susiję simptomai, tokie kaip skausmas ir patinimas, yra organizmo uždegiminės reakcijos rezultatas.

Paskui pristaikančioji imuninės sistemos dalis lėčiau ir specifiškai reaguoja į patogeną. Adaptyvioji imuninė sistema yra imuninės sistemos dalis, turinti ilgalaikę atmintį ir neleidžianti daugeliui patogenų užkrėsti mus daugiau nei vieną kartą.

Imunomoduliuojančios molekulės, kai kurios iš jų gali būti nuryjamos, gali padėti organizmui apsisaugoti nuo patogenų, pritaikydamos įprastą imuninį atsaką, kad jis veiksmingiau reaguotų į aptiktą patogeną.

Iš mielių gaunami tam tikros rūšies beta gliukanai veikia neutrofilų ir makrofagų – įgimtos imuninės sistemos ląstelių – uždegiminį ir antimikrobinį aktyvumą. Yra naujų įrodymų, kad mielių beta gliukanai gali „išmokyti“ organizmo imunines ląsteles veiksmingiau reaguoti į aptiktą patogeną.

Šis organizmo imuninės sistemos mokymas buvo atrastas palyginti neseniai – įgimtosios imuninės ląstelės, veikiamos tam tikrų mikrobų (gyvų ar negyvų), efektyviau reaguoja į būsimas grėsmes. Iš esmės tai reiškia, kad įgimtosios imuninės ląstelės po šio „mokymo“ išsaugo patirties „atmintį“, todėl, susidūrusios su kitu patogenu, jos gali reaguoti greičiau ir veiksmingiau.

Pagrindinis skirtumas tarp įgimtosios imuninės sistemos mokymo ir tradicinės imuninės atminties yra platus „išmoktų“ reakcijų spektras. Tradicinės imuninės atminties atveju imuninė sistema susiduria su patogeniniu organizmu (pvz., tymais) ligos ar skiepijimo metu, o adaptyvioji imuninė sistema gamina kelių rūšių specifines molekules, kad ateityje atpažintų šį patogeną (tymus) ir apsaugotų organizmą nuo infekcijos.

Priešingai, treniruoto imuniteto atveju įgimta imuninė sistema pritaiko savo įgimtą imuninį atsaką prie gyvų ar negyvų mikrobų („treniruoklio“ dirgiklių), kad užtikrintų veiksmingesnį atsaką į patogenus, kurie nėra susiję su „treniruokliu“. Šis bendras poveikis yra labai svarbus imuninei apsaugai, nes yra naudingas siekiant užtikrinti tam tikrą apsaugą nuo patogenų, su kuriais organizmas dar nebuvo susidūręs.

Išmokytas imunitetas, kurį iššaukia pradinis poveikis, pavyzdžiui, mielių beta gliukanas, sustiprina atsaką į vėlesnes infekcijas. Greitesniam šio proceso suaktyvėjimui reikalingos kelios skirtingos imuninių ląstelių funkcijos, įskaitant antimikrobinių molekulių gamybą.

Yra įrodymų, kad mielių beta gliukanas gali būti imuninės sistemos treniravimo paskata. 1 Ref.: De Marco Castro, E., Calder, P. C., & Roche, H. M. (2020). β‐1,3/1,6‐Glucans and Immunity: State of the Art and Future Directions. Molecular Nutrition & Food Research, 65(1), 1901071. doi:10.1002/mnfr.201901071 Be to, kai kurie anksčiau paskelbtų tyrimų, kuriuose buvo tiriamas „Wellmune^®“ veikimo mechanizmas, pastebėjimai atitinka įgimtos imuninės sistemos treniravimo poveikį.

Apibendrinant naudą galima teigti, kad beta gliukanai gali teigiamai veikti imuninę sistemą. Galima beta gliukano nauda imuninei sistemai:

1) imuninio atsako į peršalimo ligas ir gripą stiprinimas (geresnė apsauga nuo peršalimo, gripo ir kitų kvėpavimo takų infekcijų);

2) kai kuriais atvejais palengvina sezoninės alergijos simptomus (sumažėja čiaudulys ir nosies užgulimas);

3) intensyvaus fizinio krūvio sukelto uždegimo mažinimas: keliuose tyrimuose beta gliukanai sumažino su fiziniu krūviu susijusį uždegimą.

1. Beta gliukanai yra polisacharidiniai cukrūs, gaunami iš mielių, grybų arba avižų. Jie pasižymi antioksidacinėmis savybėmis ir ramina odą.
2. Beta gliukanų tyrimai pradėti septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose skirtinguose žemynuose tuo pačiu metu. Daugiausia JAV ir Europoje, taip pat Azijoje, labiausiai Japonijoje. Beta gliukanų tyrimai Europoje ir Amerikoje buvo grindžiami žiniomis apie zimozano, polisacharidų mišinio, išskirto iš Saccharomyces cerevisiae ląstelių sienelių, imunomoduliacinį poveikį.
3. Azijos medicina turi senas tradicijas vartoti įvairius vaistinius grybus (pvz., šitakius, maitakius, rešius ir kt.). Išsamūs šių grybų biologinio poveikio, ypač priešvėžinio, tyrimai parodė, kad beta gliukanai yra pagrindinė nespecifinės imunomoduliacijos priežastis.
4. Goro Čiharu iš Teikijo universiteto Kavasakyje išskyrė beta gliukaną iš šitakių (Lentinula edodes), kurį pavadino lentinanu.
5. Visi pakankamai išgryninti polisacharidiniai imunomoduliatoriai yra labai mažai nuodingi.
6. Skirtingai nei dauguma kitų natūralių produktų, išgryninti beta gliukanai išlaiko savo biologinį aktyvumą. Tai rodo, kad beta gliukanai veikia ląsteliniu ir molekuliniu lygmeniu.

Glutaminas yra gausiausia ir universaliausia laisvos formos (jau suskaidyta ir lengvai pasisavinama) α-amino rūgštis mūsų organizme. Organizme glutaminas susidaro iš glutamo rūgšties, veikiant fermento glutamino sintezei, kuri sujungia amoniaką. Glutaminas yra svarbi azoto apykaitos sudedamoji dalis. Kaip ir argininas, glutaminas yra biocheminis azoto donoras kitoms aminorūgštims, purinams ir pirimidinams susidaryti. 1 Ref.: https://en.wikipedia.org/wiki/Glutamine Pavyzdžiui, in vitro ir in vivo tyrimai parodė, kad glutaminas yra būtinas audinių vystymuisi ir naujų limfocitų, pagrindinių imuninės sistemos ląstelių, formavimuisi. Glutaminas padeda gaminti citokinus – biochemiškai aktyvias imuninės sistemos tarpusavio ryšio baltymų molekules, kurias imuninės sistemos ląstelės gamina, kad paveiktų kitas imunines ląsteles. Šie citokinai suaktyvina arba moduliuoja įgimtos imuninės sistemos ląsteles (makrofagus, dendritines ląsteles, natūralias ląsteles žudikes) ir epitelio ląsteles. 2 Ref.: Cruzat, V., Macedo Rogero, M., Noel Keane, K., Curi, R., & Newsholme, P. (2018). Glutamine: Metabolism and Immune Function, Supplementation and Clinical Translation. Nutrients, 10(11), 1564. doi:10.3390/nu10111564 Imuninės ląstelės suvartoja glutaminą tiek esant sveikam organizmui, tiek sergant, ir šis suvartojimas yra panašus arba didesnis nei gliukozės.

Glutaminas dalyvauja įvairiuose biocheminiuose procesuose. Kai kurie iš jų teikia energijos, yra aminorūgščių sintezės pirmtakas, azoto donoras nukleino rūgščių susidarymo procese, padeda sintetinti viduląstelinius baltymus ir palaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą.^.

3 Ref.: De Oliveira, D. C., da Silva Lima, F., Sartori, T., Santos, A. C. A., Rogero, M. M., & Fock, R. A. (2016). Glutamine metabolism and its effects on immune response: molecular mechanism and gene expression. Nutrire, 41(1). doi:10.1186/s41110-016-0016-8

Glutaminas taip pat yra potencialus N-acetilgliukozamino ir N-acetilgalaktozamino sintezės pirmtakas, kuris gali būti labai svarbus žarnyno mucino (glikoproteino) sintezei, taigi ir pasyvaus barjero, apsaugančio nuo bakterijų invazijos, palaikymui. 4 Ref.: Khan J, Iiboshi Y, Cui L, Wasa M, Sando K, Takagi Y, Okada A. Alanylglutamine-supplemented parenteral nutrition increases luminal mucus gel and decreases permeability in the rat small intestine. JPEN J Parenter Enteral Nutr. 1999;23:24–31.

Paprasčiau tariant, tai yra enterocitų (plonosios žarnos ląstelių) maistas, padedantis gydyti žarnyno uždegimą. Jis puikiai tinka autoimuninėms ligoms, kurios dažnai paūmėja dėl uždegiminių žarnyno ligų. Nustatyta atvejų, kai papildai su glutaminu mažina psoriazę, egzemą ir sąnarių skausmą. Jei atlikus žarnyno mikrobiomo tyrimą nustatomi uždegimo žymenys, gali būti naudinga vartoti glutaminą.

Vaistai, vartojami traukuliams gydyti (antikonvulsantai), sąveikauja su glutaminu.

Kai kuriems žmonėms glutaminas gali padidinti traukulių riziką. Todėl vartojant glutaminą gali sumažėti vaistų, vartojamų nuo traukulių, poveikis.

Geriamas glutaminas yra saugus, jei jo dozė neviršija 40 g per dieną. Šalutinis poveikis paprastai būna lengvas ir gali pasireikšti pilvo pūtimu, pykinimu, galvos svaigimu, rėmeniu ir pilvo skausmu.

Sergant kepenų ligomis, glutaminas gali padidinti smegenų veiklos sutrikimų riziką žmonėms, sergantiems progresuojančiomis kepenų ligomis. Pasitarkite su savo gydytoju, jei sergate kokia nors progresuojančia kepenų liga.

Bipolinis sutrikimas: šia liga sergantiems žmonėms glutaminas gali padidinti manijos ar hipomanijos riziką.

Jautrumas mononatrio glutamatui (MSG): jei esate jautrūs MSG, greičiausiai esate jautrūs ir glutaminui, nes organizme glutaminas virsta glutamatu.

Maistinės medžiagos gali daryti įtaką ir reguliuoti ląstelių medžiagų apykaitą bei ląstelių funkcijas, kurios yra labai svarbios įvairių imuninės sistemos pogrupių aktyvinimui ir veikimui. Viena svarbiausių maistinių medžiagų, užtikrinančių imuninių ląstelių funkciją, yra glutaminas – bene labiausiai pripažintas imuninės sistemos elementas, atliekantis pagrindinį vaidmenį TCA cikle (trikarboksirūgščių ciklas – ląstelių kvėpavimas, apimantis įvairiais chemines reakcijas, kurių metu išsiskiria sukaupta energija), baltymų reakcijose ir antioksidaciniuose procesuose.

Jei kalbame apie imunitetą, negalime nepaminėti žarnyno. Kodėl? Daugelį metų žarnynas buvo tyrinėjamas tik kaip virškinimo, maistinių medžiagų įsisavinimo ir fermentacijos organas. Tačiau dabar žinoma, kad žarnynas yra sudėtingas organas, atliekantis daugybę svarbių fiziologinių funkcijų. Žarnyno gleivinėje yra ne tik sekrecinių, bet ir imuninių bei neuroendokrininių ląstelių absorbuojančių enterocitų (žarnyno gleivinės epitelio ląstelės, kurios daugiausia pasisavina maistines medžiagas). Virškinimo traktą dengiantis vienas epitelio sluoksnis sudaro selektyvų barjerą, neleidžiantį kenksmingoms medžiagoms, pavyzdžiui, toksinams, alergenams ir patogenams, patekti į didįjį kraujotakos traktą. 1 Ref.: De Oliveira, D. C., da Silva Lima, F., Sartori, T., Santos, A. C. A., Rogero, M. M., & Fock, R. A. (2016). Glutamine metabolism and its effects on immune response: molecular mechanism and gene expression. Nutrire, 41(1). doi:10.1186/s41110-016-0016-8

Taip žvelgdami galime suprasti, koks svarbus yra glutamino vaidmuo. Glutaminas yra pagrindinis enterocitų energijos šaltinis. Ląstelėms reikia glutamino kaip azoto donorų, kad ląstelės sparčiai dalytųsi, ir aminorūgščių, purino ir pirimidino dėl jų poveikio karbamoilfosfato sintezei. 2 Ref.: Lobley GE, Hoskin SO, McNeil CJ. Glutamine in animal science and production. J Nutr. 2001;131:2525S–31

Todėl glutaminas paprastai įtraukiamas į „imuninių“ junginių, turinčių biologinį poveikį, sąrašą.

Išvada: glutaminas reikalingas imuninėms ląstelėms ir kaip pirminė žaliava, ir kaip anglies bei azoto donoras nukleotidų pirmtakų sintezei. In vivo tyrimai parodė, kad glutaminas būtinas optimaliam monocitų, limfocitų ir neutrofilų imuninių ląstelių funkcionavimui. Keletas tyrimų su pacientais parodė, kad vartojant glutaminą greičiau gija infekcinės ligos. 3 Ref.: Andrews, F. J., & Griffiths, R. D. (2002). Glutamine: essential for immune nutrition in the critically ill. British Journal of Nutrition, 87(S1), S3. doi:10.1079/bjn2001451

1. Kopūstuose ir burokėliuose yra didelė glutamino koncentracija. Kiti maisto šaltiniai yra žuvis, pupelės ir pieno produktai.
2. Skirtingai nei baltymai ar kreatinas, glutaminas tiesiogiai nepadeda auginti raumenų masės.
3. Jei sporto salėje tenka praleisti daugiau laiko, glutaminas padeda atsigauti nuo raumenų skausmo ir nuovargio, todėl sutrumpėja „atsigavimo“ laikas tarp treniruočių.
4. Pakankamas glutamino kiekis organizme skatina gerą žarnyno gleivinės vientisumą. Tai reiškia, kad žarnynas stipriai ginasi nuo dirgiklių, tokių kaip alkoholis, narkotikai ar aspirinas.
5. L-glutaminą geriausia vartoti maždaug 10–15 minučių prieš valgį tuščiu skrandžiu ir 2–3 kartus per dieną (t. y. prieš 2–3 valgymus per dieną), kad palaikymas būtų tolygus ir nuoseklus.
6. Glutamino nereikėtų vartoti su karštu maistu, pavyzdžiui, kava, arbata, sriuba ar sultiniu. Pagrindinė priežastis – karšta temperatūra gali denatūruoti (panaikinti natūralias savybes) arba pažeisti aminorūgštis.

Vitamino C empirinė formulė yra C₆ P₈ O₆. Tai balti arba šiek tiek gelsvi kristaliniai milteliai, beveik bekvapiai ir labai rūgštaus skonio. Lydymosi temperatūra – 190 Celsijaus laipsnių. Aktyviosios vitamino sudedamosios dalys paprastai suyra verdant maistą, ypač sąveikaujant su metalais, pavyzdžiui, variu. Vitaminas C yra pats nestabiliausias iš visų vandenyje tirpių vitaminų, tačiau jį galima užšaldyti. Lengvai tirpsta vandenyje ir metanolyje, gerai oksiduojasi, ypač esant sunkiųjų metalų jonų (vario, geležies ir kt.). Sąveikaudamas su oro ir šviesa, jis palaipsniui tamsėja. Be deguonies jis gali išlaikyti iki 100 °C temperatūrą. Vitaminas C yra būtinas mitybos elementas, nes organizmas jo nesugeba susintetinti. 1 Ref.: Linster, C. L., & Van Schaftingen, E. (2006). Vitamin C. FEBS Journal, 274(1), 1–22. doi:10.1111/j.1742-4658.2006.05607.x Taigi mūsų organizmas sukūrė veiksmingą prisitaikymo sistemą, kuri palaiko organines vitamino C atsargas ir apsaugo nuo vitamino C trūkumo esant netinkamai mitybai. Su maistu gaunamas vitaminas C redukuotos askorbo rūgšties pavidalu absorbuojamas iš žarnyno audinių per plonąją žarną aktyvaus pernešimo ir pasyvios difuzijos būdu per SVCT 1 ir 2 nešėjus.

Prieš įsisavinant vitaminą C jo nereikia suvirškinti. Geriausiu atveju apie 80–90 % suvartoto vitamino C pasisavinama iš žarnyno. Tačiau vitamino C pasisavinimas atvirkščiai proporcingas suvartojamam kiekiui – suvartojant gana mažai vitamino C, jo pasisavinimo efektyvumas siekia 80–90 %, o, suvartojant daugiau kaip 1 g per parą, šis procentas smarkiai sumažėja. Įprastai su maistu gaunant 30–180 mg per dieną, jo pasisavinimas įprastai yra 70–90 %, o vartojant labai mažas dozes (mažiau nei 20 g) – 98 %. Ir atvirkščiai, suvartojant daugiau nei 1 d., organizmas gali jo pasisavinti mažiau nei 50 %. Visas procesas vyksta labai greitai – organizmas pasisavina tai, ko jam reikia, maždaug per dvi valandas, o per tris–keturias valandas nepasisavintas likutis pašalinamas iš kraujotakos. Tai dar greičiau vyksta žmonėms, kurie vartoja alkoholį ar rūko, taip pat esant stresui. Vitamino C poreikį organizme gali padidinti ir daugelis kitų medžiagų bei aplinkybių: karščiavimas, virusinės ligos, antibiotikai, kortizonas, aspirinas ir kiti skausmą malšinantys vaistai, toksinų (pvz., naftos produktų, anglies monoksido) ir sunkiųjų metalų (pvz., kadmio, švino, gyvsidabrio) poveikis.

Faktiškai vitamino C koncentracija baltuosiuose kraujo kūneliuose gali pasiekti net 80 % vitamino C koncentracijos plazmoje. Tačiau organizmas turi ribotas vitamino C saugojimo galimybes. Dažniausiai jis kaupiamas antinksčiuose (apie 30 mg), hipofizėje, smegenyse, akyse, kiaušidėse ir sėklidėse. Vitamino C taip pat yra kepenyse, blužnyje, širdyje, inkstuose, plaučiuose, kasoje ir raumenyse, nors ir mažesniais kiekiais. Vitamino C koncentracija plazmoje didėja didėjant suvartojamam kiekiui, tačiau tik iki tam tikros ribos. Bet kokia 500 mg ar didesnė dozė įprastai pašalinama iš organizmo. Nepasisavintas vitaminas C pašalinamas iš organizmo arba pirmiausia paverčiamas dehidroaskorbo rūgštimi. Ši oksidacija dažniausiai vyksta kepenyse ir inkstuose.

Farmakokinetiniai eksperimentai parodė, kad vitamino C koncentraciją plazmoje kontroliuoja trys pagrindiniai mechanizmai: pasisavinimas žarnyne, pernešimas audiniuose ir reabsorbcija inkstuose. 100 % pasisavinimo efektyvumas pastebimas vienu kartu išgeriant iki 200 mg vitamino C. Kai askorbo rūgšties kiekis plazmoje pasiekia prisisotinimo lygį, vitamino C perteklius daugiausia išsiskiria su šlapimu. 

Pirmieji vitamino C trūkumo simptomai yra silpnumas ir nuovargis, raumenų ir sąnarių skausmas, greitas mėlynių atsiradimas ir bėrimas mažomis rausvai melsvomis dėmelėmis. Taip pat yra šie simptomai: sausa oda, patinusios ir pakitusios spalvos dantenos, dantenų kraujavimas, žaizdų gijimas, dažnas peršalimas, dantų netekimas ir svorio kritimas.

2013 m. Europos mitybos mokslinis komitetas pranešė, kad vidutinis vitamino C poreikis sveikam organizmui yra 90 mg per dieną vyrams ir 80 mg per dieną moterims. Optimalus kiekis daugeliui žmonių yra apie 110 mg per dieną vyrams ir 95 mg per dieną moterims. Ekspertų grupės nuomone, šie kiekiai buvo pakankami, kad būtų subalansuotas vitamino C medžiagų apykaitos praradimas ir palaikoma maždaug 50 µmol/l askorbato koncentracija plazmoje.

Rekomenduojama dozė rūkantiesiems yra 35 mg per parą didesnė nei nerūkantiesiems, nes ​jie patiria didesnį oksidacinį stresą, kurį sukelia cigarečių dūmų toksinai, ir jų kraujyje paprastai būna mažiau vitamino C.

Nuoroda https://ods.od.nih.gov/factsheets/VitaminC-HealthProfessional/

Šiuo metu rekomenduojama vengti didesnių nei 2 g vitamino C dozių per dieną, kad būtų išvengta šalutinio poveikio (pilvo pūtimo ir osmosinio viduriavimo). Nors manoma, kad per didelis askorbo rūgšties kiekis gali sukelti nemažai problemų (pavyzdžiui, apsigimimų, vėžio, aterosklerozės, padidėjusio oksidacinio streso, inkstų akmenligės riziką), nė vienas iš šių neigiamų poveikių sveikatai nėra patvirtintas ir nėra patikimų tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau yra mokslinių įrodymų, kad didelis vitamino C kiekis (iki 10 g per dieną suaugusiesiems) yra kenksmingas arba žalingas sveikatai. Šalutinis poveikis virškinimo traktui paprastai nėra sunkus ir greitai dingsta, sumažinus vitamino C dozes. Dažniausi vitamino C perdozavimo simptomai yra viduriavimas, pykinimas, pilvo skausmai ir kiti virškinimo trakto sutrikimai.

Kai kurie vaistai gali sumažinti vitamino C kiekį organizme (geriamieji kontraceptikai, didelės aspirino dozės). Kartu vartojant vitamino C, vitamino E, beta karoteno ir seleno, gali sumažėti cholesterolio kiekį kraujyje mažinančių vaistų ir niacino veiksmingumas. Vitaminas C taip pat sąveikauja su aliuminiu, kurio yra daugumoje antacidinių vaistų, todėl juos reikia vartoti su pertraukomis. Be to, yra duomenų, kad askorbo rūgštis gali mažinti kai kurių vaistų nuo vėžio ir AIDS veiksmingumą.

Vitaminas C (askorbo rūgštis) svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai, o jo vartojimas infekcijų profilaktikai ir (arba) gydymui jau beveik šimtmetį kelia didelį gydytojų ir mokslininkų susidomėjimą. Gerai žinoma, kad dėl vitamino C trūkumo padidėja jautrumas infekcijoms 1 Ref.:Hemilä, H. (2017). Vitamin C and Infections. Nutrients, 9(4), 339. doi:10.3390/nu9040339 .

XX a. septintajame dešimtmetyje Linusas Paulingas (Linus Pauling) pasiūlė, kad vitaminu C galima sėkmingai gydyti peršalimo ligas ir (arba) nuo jų apsisaugoti 2 Ref.:Pauling L. The significance of the evidence about ascorbic acid and the common cold. Proc Natl Acad Sci U S A 1971;68:2678-81. . Vėlesnių kontroliuojamų tyrimų rezultatai buvo prieštaringi, todėl kilo painiavos ir ginčų, nors visuomenės susidomėjimas šia tema išlieka didelis.

Viename tyrime 3 Ref.:Douglas RM, Hemilä H, Chalker E, Treacy B. Vitamin C for preventing and treating the common cold. Cochrane Database Syst Rev 2007;(3):CD000980 buvo atlikti placebu kontroliuojami tyrimai, kurių metu buvo vartojama po 200 mg vitamino C per dieną profilaktiškai arba prasidėjus peršalimo simptomams. Profilaktinis vitamino C vartojimas nesumažino bendros peršalimo ligų rizikos. Tačiau tyrimuose, kuriuose dalyvavo maratonininkai, slidininkai ir kareiviai, kuriems tenka ekstremaliai sportuoti ir (arba) dirbti šaltoje aplinkoje, profilaktiškai vartojant nuo 250 mg iki 1 g vitamino C per dieną, peršalimo ligų atvejų sumažėjo 50 %. Bendroje populiacijoje profilaktinis gydymas vitaminu C šiek tiek sutrumpino peršalimo ligų trukmę – 8 % suaugusiesiems ir 14 % vaikams. Kai vitaminas C buvo vartojamas prasidėjus peršalimo simptomams, jis neturėjo įtakos peršalimo trukmei ar sunkumui.

Tačiau apskritai įrodyta, kad vitaminas C dėl savo antioksidacinių savybių ir vaidmens kolageno sintezėje, kuris reikalingas epitelio barjerams stabilizuoti, reguliuoja imuninę sistemą. Vitaminas C taip pat svarbus fagocitinei funkcijai ir turi imunostimuliuojantį poveikį limfocitams. Vitamino C koncentracija leukocituose yra labai didelė, jis ir greitai suvartojamas infekcijų metu. Iš tikrųjų jis apibrėžiamas kaip leukocitų funkcija, ypač neutrofilų ir monocitų judėjimą, stimuliuojanti medžiaga. Didelis vitamino C kiekis neutrofiluose reikalingas tam, kad panaikintų labai didelį oksidacinį stresą, kuris apima ląstelių DNR ir ląstelių kūnų pažeidimus. Šiuos pažeidimus sukelia molekulės, vadinamos reaktyviosiomis deguonies formomis (ROS), dar vadinamos laisvaisiais radikalais. Antioksidantų pusiausvyra yra svarbus imuninės sistemos funkciją lemiantis veiksnys, o imuninės ląstelės labai jautriai reaguoja į šios pusiausvyros pokyčius 4 Ref.:Maggini, S., Wenzlaff, S., & Hornig, D. (2010). Essential Role of Vitamin C and Zinc in Child Immunity and Health. Journal of International Medical Research, 38(2), 386–414. doi:10.1177/147323001003800203 .

Vitaminas C taip pat turi gerą sinergiją su imunitetą stiprinančiomis medžiagomis, pavyzdžiui, beta gliukanais. Stiprus imunostimuliuojantis beta gliukanų poveikis yra gerai žinomas, o naujausi tyrimai rodo, kad kai kurios papildomos biologiškai aktyvios molekulės kartu su gliukanais pasižymi sinergetiniu poveikiu. Pirma, keli moksliniai tyrimai patvirtino teigiamą gliukano vartojimo kartu su vitaminu C poveikį 5 Ref.:Vaclav Vetvicka, Jana Vetvickova; Combination of glucan, resveratrol and vitamin C demonstrates strong anti-tumor potential Anticancer Res. 2012 Jan;32(1):81-7. . Pagrindinė sinergetinio vitamino C poveikio priežastis gali būti ta, kad vitaminas C skatina tokio paties tipo imunines reakcijas kaip ir gliukanas.

Todėl galima daryti išvadą, kad vitaminas C yra būtinas antioksidantas ir atlieka svarbų kofaktoriaus (padeda katalizuoti biochemines reakcijas) ir įvairių imuninių procesų moduliatoriaus vaidmenį 6 Ref.:Milani, G. P., Macchi, M., & Guz-Mark, A. (2021). Vitamin C in the Treatment of COVID-19. Nutrients, 13(4), 1172. doi:10.3390/nu13041172 .

1. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje gydytojas Frederikas Kleneris, naudodamas vitamino C terapiją, išgydė vėjaraupius, stabligę, kiaulytę, tymus ir poliomielitą.
2. Vitaminas C puikiai atkuria kolageną. Jis padeda odai atrodyti geriau ir mažina kaulų skausmus.
3. Skorbutas buvo liga, su kuria teko susidurti daugumai jūrininkų. Ilgą laiką niekas nežinojo, kaip gydyti šią ligą. Apie 1747 m. įvyko proveržis. Gydytojui pavyko citrusiniais vaisiais išgydyti 12 sergančių jūreivių. Tai buvo vienintelis veiksmingas gydymo būdas, dėl kurio jūrininkai gavo „rūgščiojo“ pravardę. Taip, siekiant apsisaugoti nuo ligos, per kelionę jie čiulpė žaliąsias citrinas.
4. Vitaminas C yra būtinas tinkamai riebalų apykaitai. Iš esmės jis leidžia organizmui naudoti riebalus kaip kurą. Taip pat įrodyta, kad vitaminas C padeda mažinti apetitą.
5. Naudojant vitaminą C, tirpią kavą ir sodą, išryškinti nespalvotus nuotraukas.
6. Žmonės, primatai ir jūrų kiaulytės yra vieninteliai žinduoliai, kurių organizmas pats negali pasigaminti vitamino C.

Juodasis šeivamedis (Sambucus nigra L.) yra viena iš daugelio šeivamedžių rūšių. Juodasis šeivamedis yra iki 6 m aukščio medis arba krūmas. Jų žiedai kreminės baltos spalvos skydo formos žiedynuose, juodai violetiniai kauliukai su trimis erškėtrožėmis. Žydi birželio ir liepos mėnesiais. Lapai priešiniai, neporiniai kuokštuoti, iš 3, 5 arba 7 lapelių. Natūralus paplitimo arealas – Pietų Europa, Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai. 1 Ref.: https://en.wikipedia.org/wiki/Sambucus_nigra

Šeivamedžio uogose yra daug farmakologiškai aktyvių cheminių medžiagų, įskaitant antocianinus (daugiausia cianidino 3-gliukozido ir cianidino 3-sambubiosido), kurie stiprina imuninę sistemą ir pasižymi antivirusiniu poveikiu. 2 Ref.: Hawkins, J., Baker, C., Cherry, L., & Dunne, E. (2019). Black elderberry (Sambucus nigra) supplementation effectively treats upper respiratory symptoms: A meta-analysis of randomized, controlled clinical trials. Complementary Therapies in Medicine, 42, 361–365. doi:10.1016/j.ctim.2018.12.004 Geriant šeivamedžio uogų, šių antocianinų kiekis nustatytas kraujo plazmoje.

Kitos sudedamosios dalys – vitaminai ir mineralai nedideliais kiekiais ir angliavandeniai, pavyzdžiui, pektinas ir iki 7,5 % gliukozės ir fruktozės.

Be jau minėtų biologiškai aktyvių sudedamųjų dalių, šeivamedis taip pat turi įvairių (poli)fenolinių ir terpenoidinių junginių. Polifenoliai, žinomi dėl savo gebėjimo neutralizuoti laisvųjų radikalų aktyvumą, kartu su antocianinais yra svarbiausios biologiškai aktyvių junginių grupės, kurių šeivamedžio uogose yra palyginti didelė koncentracija.

Tačiau naujausi tyrimai 3 Ref.: Liu D, He XQ, Wu DT, Li HB, Feng YB, Zou L, Gan RY. Elderberry (Sambucus nigra L.): Bioactive Compounds, Health Functions, and Applications. J Agric Food Chem. 2022 Apr 13;70(14):4202-4220. doi: 10.1021/acs.jafc.2c00010. Epub 2022 Mar 29. PMID: 35348337 atskleidė, kad kai kurie maisto apdorojimo metodai gali turėti įtakos bioaktyviųjų junginių kiekiui šeivamedžio uogose, o cheminė sudėtis priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, vietovės, nokimo stadijos ir klimato sąlygų. 4 Ref.: Młynarczyk K, Walkowiak-Tomczak D, Łysiak GP. Bioactive properties of Sambucus nigra L. as a functional ingredient for food and pharmaceutical industry. J Funct Foods. 2018 Jan;40:377-390. doi: 10.1016/j.jff.2017.11.025. Epub 2017 Dec 22. PMID: 32362939; PMCID: PMC7185606 Pavyzdžiui, sulčių, kurios dažnai naudojamos ir maisto papildams, ir sirupams gaminti, gamybos metodas turi įtakos bioaktyviųjų junginių kiekiui. Šeivamedžio uogų sultyse, apdorotose fermentiniu būdu (pektinolize), buvo nustatytas mažesnis daugelio tirtų fenolinių junginių kiekis, palyginti su sultimis, pagamintomis be fermentinio apdorojimo. Todėl renkantis papildus su šeivamedžio uogų sultimis ar ekstraktu reikėtų atkreipti dėmesį į veikliųjų medžiagų (polifenolių ir antocianinų) standartizaciją. Šeivamedžio uogos pasižymi įvairiomis in vitro ir in vivo gydomosiomis savybėmis, įskaitant antioksidacinį, uždegimą slopinantį, priešvėžinį, priešgripinį, antimikrobinį, antidiabetinį, širdies ir kraujagyslių sistemą saugantį ir neuroprotekcinį poveikį 3 Ref.: Liu D, He XQ, Wu DT, Li HB, Feng YB, Zou L, Gan RY. Elderberry (Sambucus nigra L.): Bioactive Compounds, Health Functions, and Applications. J Agric Food Chem. 2022 Apr 13;70(14):4202-4220. doi: 10.1021/acs.jafc.2c00010. Epub 2022 Mar 29. PMID: 35348337 ^. Tačiau šeivamedžio uogos daugiausia vartojamos su peršalimu susijusiems bendriesiems simptomams: karščiavimui, kosuliui, užsikimšusiai nosiai, slogai ir gripui gydyti, taip pat profilaktiškai imuninei sistemai stiprinti. 4 Ref.: Młynarczyk K, Walkowiak-Tomczak D, Łysiak GP. Bioactive properties of Sambucus nigra L. as a functional ingredient for food and pharmaceutical industry. J Funct Foods. 2018 Jan;40:377-390. doi: 10.1016/j.jff.2017.11.025. Epub 2017 Dec 22. PMID: 32362939; PMCID: PMC7185606 ^.

Šeivamedžio žievelėje, neprinokusiose uogose ir sėklose yra nedidelis kiekis medžiagų, vadinamų lektinais, kurių perteklius gali sukelti skrandžio sutrikimų. 1 Ref.: https://www.ema.europa.eu/en/documents/herbal-report/final-assessment-report-sambucus-nigra-l-fructus_en.pdf Be to, šeivamedžio uogose yra medžiagų, vadinamų cianogeniniais glikozidais, iš kurių kai kuriais atvejais gali išsiskirti cianidas. Tai toksinas, kurio taip pat randama abrikosų sėklose ir migdoluose 2 Ref.: Ulbricht C, Basch E, Cheung L, Goldberg H, Hammerness P, Isaac R, Khalsa KP, Romm A, Rychlik I, Varghese M, Weissner W, Windsor RC, Wortley J. An evidence-based systematic review of elderberry and elderflower (Sambucus nigra) by the Natural Standard Research Collaboration. J Diet Suppl. 2014 Mar;11(1):80-120. doi: 10.3109/19390211.2013.859852. Epub 2014 Jan 10. PMID: 24409980 . Tačiau jo kiekis nėra didelis – 3 % apskaičiuotos mirtinos dozės 60 kg sveriančiam žmogui, tiksliau 3 mg 100 g šviežių uogų ir 3–17 mg 100 g šviežių lapų.

Vis dėlto svarbu žinoti, kad komerciniuose preparatuose ir virtose uogose cianido nėra. Nevirtų uogų, lapų, žievės ar šeivamedžio šaknų valgymo simptomai yra pykinimas, vėmimas ir viduriavimas.

Šeivamedžio uogų sunkios, rimtos ar vidutinio sunkumo sąveikos su vaistais nėra žinoma. Nevartokite preparatų, kurių sudėtyje yra šeivamedžio uogų, jei pasireiškė alerginė reakcija.

Įrodyta, kad juodojo šeivamedžio uogų ekstraktai ir žiedų užpilai padeda sumažinti gripo sunkumą ir trukmę. 1 Ref.: Porter RS, Bode RF. A Review of the Antiviral Properties of Black Elder (Sambucus nigra L.) Products. Phytother Res. 2017 Apr;31(4):533-554. doi: 10.1002/ptr.5782. Epub 2017 Feb 15. PMID: 28198157  Atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo 312 lėktuvais keliaujančių asmenų, tris kartus per dieną vartojančių kapsules su 300 mg šeivamedžio uogų ekstrakto, nustatyta, kad susirgusieji gripu sirgo trumpiau ir jų ligos simptomai buvo ne tokie sunkūs. 2 Ref.: Tiralongo E, Wee SS, Lea RA. Elderberry Supplementation Reduces Cold Duration and Symptoms in Air-Travellers: A Randomized, Double-Blind Placebo-Controlled Clinical Trial. Nutrients. 2016 Mar 24;8(4):182. doi: 10.3390/nu8040182. PMID: 27023596; PMCID: PMC4848651

Tyrimai 3 Ref.: Chatterjee A, Yasmin T, Bagchi D, Stohs SJ. Inhibition of Helicobacter pylori in vitro by various berry extracts, with enhanced susceptibility to clarithromycin. Mol Cell Biochem. 2004 Oct;265(1-2):19-26. doi: 10.1023/b:mcbi.0000044310.92444.ec. PMID: 15543930 4 Ref.: Krawitz C, Mraheil MA, Stein M, Imirzalioglu C, Domann E, Pleschka S, Hain T. Inhibitory activity of a standardized elderberry liquid extract against clinically-relevant human respiratory bacterial pathogens and influenza A and B viruses. BMC Complement Altern Med. 2011 Feb 25;11:16. doi: 10.1186/1472-6882-11-16. PMID: 21352539; PMCID: PMC3056848 parodė, kad šeivamedžio uogos veiksmingai veikia įvairius ligų sukėlėjus, pavyzdžiui, Helicobacter pylori (gali sukelti skrandžio opas, pilvo skausmą, pykinimą), Streptococcus pyogenes (dažniausia ryklės uždegimo priežastis), C ir G grupės streptokokus, Branhamella catarrhalis (gali sukelti žmogaus kvėpavimo sistemos, vidurinės ausies, akių, centrinės nervų sistemos ir sąnarių infekcijas) ir Haemophilus influenza (gali sukelti pneumoniją, otitą, sinusitą, laringotracheitą, bronchitą).

Tiriant 5 Ref.: Waknine-Grinberg, J., El-On, J., Barak, V., Barenholz, Y., & Golenser, J. (2009). The Immunomodulatory Effect of Sambucol on Leishmanial and Malarial Infections. Planta Medica, 75(06), 581–586. doi:10.1055/s-0029-1185357  standartizuoto šeivamedžio ekstrakto imunomoduojamąjį poveikį leišmaniozės ir maliarijos infekcijoms gydyti, nustatyta, kad sulėtėjo ligos progresavimas.

Juodajame šeivamedyje yra daug biologiškai aktyvių sudedamųjų medžiagų, kurios naudingos bendrai sveikatai ir yra susijusios su įvairių sveikatos sutrikimų gydymu, todėl jis yra perspektyvus gripo ir kitų virusų bei nevirusinių ligų sukėlėjų mažos rizikos vaistas, o galbūt ir ūmių virusinių infekcijų profilaktikos priemonė. 1 Ref.: Porter RS, Bode RF. A Review of the Antiviral Properties of Black Elder (Sambucus nigra L.) Products. Phytother Res. 2017 Apr;31(4):533-554. doi: 10.1002/ptr.5782. Epub 2017 Feb 15. PMID: 28198157

1. Kadaise šeivamedis buvo laikomas šventu medžiu, nes saugojo nuo daugelio pavojų ir nelaimių – gaisrų, piktų žmonių, net plėšikų ir, žinoma, daugelio ligų bei epidemijų.
2. Šeivamedžio žiedai subręsta po 3–4 metų. Šeivamedžio uogos netinka skinti mechaniškai, nes jas sunku atskirti nuo stiebų, tačiau kai kuriose šalyse jos skinamos naudojant kitiems uoginiams augalams skirtas ir šeivamedžiui pritaikytas technologijas.
3. Šeivamedžio istorija siekia 400 m. pr. m. e., kai Hipokratas, „medicinos tėvas“, pavadino šį medį savo „vaistinėle“.
4. Šeivamedžio žiedai, vaisiai ir lapai yra puikus antioksidantų šaltinis. Pavyzdžiui, vienas iš uogose esančių antocianinų turi 3,5 karto didesnį antioksidacinį pajėgumą nei vitaminas E.
5. Šie vaistai gali sumažinti folio rūgšties kiekį kraujyje. Padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis siejamas su aukštu kraujospūdžiu ir neigiamu poveikiu širdies sveikatai.