Žvelgdami į kūrybos vainiką – kaip kartais vadinamas žmogus – mes pastebime ir galvojame apie daugybę dalykų – kūno formas, akių blizgesį, šypsenas, gestus ir kitus būdingus žmogaus bruožus, bet gal tik biologams ar chemikams ateitų į protą sumažinti žmogų iki šešių sudedamųjų dalių. Kad ir kaip aišku, negalime paneigti faktų – 99 % žmogaus kūno sudaro deguonis, vandenilis, azotas, anglis, kalcis ir fosforas. Likusią menką dalį sudaro siera, chloras, natris, kalis ir magnis. Be to, jei žiūrėtume cheminių junginių atžvilgiu, tai apie 60–70 % žmogaus kūno sudaro vanduo. Ne per daug romantiška, ar ne? Tačiau jei žinome šiuos „sausus“ faktus, sparčiai artėjame prie supratimo, ko mums reikia, kad išgyventume, nes be šių 11 elementų mūsų gyvenimas tokiu fiziniu pavidalu tiesiog negali tęstis.

Lygiai taip pat neromantiškas ir aiškus galėtų būti požiūris į tai, kaip žmogus pasisavina maistą, kuris virsta maistinėmis medžiagomis – suskaidomomis į molekules, kad aprūpintų organizmą energija ir žaliavomis, kad nuolatos atsinaujintų ir augtų.

Kai kitą kartą kavinėje ar maisto pristatymo programoje užsisakysite skanių sušių, graikiškų salotų, kotletų su salotomis, deserto ar kokteilio, kurį pamačius teka seilės, akimirkai įsivaizduokite, kad bet koks maistas taip pat gali būti sumažintas iki keturių dažniausiai pasitaikančių atomų – vandenilio, anglies, deguonies ir azoto – kuriuos papildo kiti Mendelejevo lentelės elementai.

Nežinantiems visų šių cheminių subtilybių, suprantamiausias pavyzdys, ką lemia gyvybei būtinų medžiagų trūkumas, galėtų būti deguonis arba dviejų elementų derinys – H2O arba vanduo. Jei sulaikysite kvėpavimą ar pasinersite į vandenį, neįkvėpę galėsite išbūti tik minutę, o gerai išmokyti žmonės – šiek tiek ilgiau. O po šio trumpo laiko būtina įkvėpti, kad organizmas galėtų toliau gyventi. Jei išgyvensite be vandens tris ar keturias dienas, tai gali būti paskutinės dienos Jūsų gyvenime. Taip pat ir su kitais svarbiais elementais – bet koks trūkumas sukelia sunkių ir net negrįžtamų padarinių. Todėl gamta mus apdovanojo galimybe iš maisto pasisavinti ir perdirbti reikalingas maistines medžiagas, užtikrinančias organizmo gyvybę ir nepriekaištingą darbą.

Atsižvelgiant į ką tik aprašytus faktus, šis posakis įgauna visiškai kitą prasmę. Nors senovės Graikijoje nebuvo tiek daug tikslių žinių, kiek yra šiandien, aišku, kad jie daug ką suprato net neturėdami aukštųjų mokyklų ir įmantrių prietaisų – tiesiog stebėdami, kas vyksta, ir darydami atitinkamas išvadas. Šiandieninė informacijos gausa ir įvairių grupių pastangos savo tiesą pateikti kaip vienintelę gali suklaidinti kiekvieną, kuris nesispecializuoja gyvybės mokslų subtilybėse. Ir, deja, švietimo sistema taip pat turi per mažai informacijos apie svarbiausią dalyką – apie tai, kaip mes funkcionuojame ir ką turėtume daryti, kad sveikai gyventume ne tik pirmoje gyvenimo pusėje, bet ir senatvėje, kai daugelis žmonių senatvėje kaip savaimę suprantama priima ligas, skausmą ir kančias.

Gera sveikata – tai viso gyvenimo projektas, kuriam puikiai galima pritaikyti patarlę „ką pasėsi, tą ir pjausi“. Kuo daugiau žinosite apie sėją, tuo geriau suprasite, kad derlių iš šiandien pasėto grūdo nenupjausite nei rytoj, nei poryt. Šis suvokimas, mokėjimas laukti, kantrybė stebėti ir suprasti, kaip gamta veikia mumyse, taip pat yra raktas į geros sveikatos sėkmę. Tiesa, negalime teigti, kad 100 % kontroliuojame, kas vyksta, nes mus veikia daugybė išorinių veiksnių – saulės spinduliuotė, aplinkos tarša, įprasti žemės ūkio nuodai, pusfabrikačiai ir greitas maistas, kuriuose mažai maistinių medžiagų, šiuolaikinio gyvenimo stresas ir kiti veiksniai, kuriuos, atrodo, jau žinome, kad jie mums nedaro nieko gero, tačiau įtikiname save, kad gyvename tik vieną kartą ir niekas iš karto nemirė nuo stiklinės spalvotų guminukų ir mėlynai žalių gėrimų. Ne iš karto, tačiau kaupiamasis poveikis neatšauktas ir būtent tai yra suklupimo akmuo.